"Vis dėlto svarbiau būti savimi, nei stengtis, kad tave suprastų", - tvirtina kompozitorius Feliksas Bajoras, net ir brandžiame amžiuje nenuspėjamas, stebinantis originaliais tradicinių žanrų, formų rakursais bei savitais etninės ir šiuolaikinės muzikos deriniais. "Sakmių siuita" balsui ir fortepijonui, "Vilniaus kvartetų" diptichas, sonata smuikui ir fortepijonui "Prabėgę metai", oratorija "Varpo kėlimas", opera "Dievo avinėlis", "Missa in musica", "Exodus" I ir II simfoniniam orkestrui - šiuose ir daugelyje kitų ryškių autoriaus darbų girdėti savojo garso, turinčio intuityvų gyvą ryšį su kalba, paieškos. Būdamas tipiška neprisitaikančio, nepripažįstančio kompromisų, vienišo kūrėjo figūra, Bajoras maksimalias užduotis kelia tiek sau, tiek savo muzikos atlikėjams. "Mano muzikoje viena frazė tarytum baigiasi, bet jai dar nepasibaigus, iš jos jau kalasi kita, - teigia Bajoras. - Pagauti šitą momentą, tą "lyg ir pabaigą", ir laiku pradėti kitą gali tik autoriaus mintį intuityviai jaučiantis, rutinos nesukaustytas atlikėjas".
Rūta Gaidamavičiūtė