Muzikos informacijos ir leidybos centro „Lietuvių klasikos“ serijoje – vėl nauja
kompaktinė plokštelė. Šįkart – tai kompozitoriaus
Jono Nabažo muzika, niekur iki šiol nebuvusi įrašyta, itin retai skambanti koncertų salėse ir daugiausiai žinoma iš vos keleto muzikologinių aprašymų.
Gana negausios Nabažo kūrybos sąraše vyrauja smulkių žanrų kamerinė muzika, o įrašams buvo pasirinkti ryškiausi kompozitoriaus opusai, tarp kurių – Sonata fortepijonui, Styginių kvartetas Nr. 1, simfoninė poema „Daina apie liūdesį ir džiaugsmą“, dėmesio sulaukę dar tarpukario Lietuvoje bei kur kas vėlesnio laikotarpio Trio smuikui, altui ir fortepijonui. Šios kompozicijos puikiai atskleidžia autoriui būdingą saikingai modernią, impresionizmo bei „tautinio romantizmo“ bruožais nuspalvintą stilistiką, kurioje neįmanoma neišgirsti ir Nabažo kompozicijos mokytojo – Juozo Gruodžio – pamėgto tirštoko skambesio; netgi po studijų Paryžiaus pedagoginėje mokykloje kompozitorius ištikimai tęsė profesoriaus Gruodžio kūrybines tradicijas.
Verta pastebėti, kad Jono Nabažo kompozicinė kalba nuo pirmųjų iki pat paskutiniųjų opusų liko nepaveikta stilistinių pokyčių, lūžių, o atvirkščiai – tekėjo tolygia, nekintančia vaga, tad ir nuo kitų plokštelėje skambančių kūrinių laiko požiūriu ganėtinai nutolęs Trio (1977; atl. Darius Dikšaitis, Gediminas Dačinskas ir Eugenijus Žarskus), nepateikia muzikinių netikėtumų.
Titulinis CD kūrinys – Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (dirig. Robertas Šervenikas) atliekama simfoninė poema „Daina apie liūdesį ir džiaugsmą“ (1933), sukurta Nabažui perskaičius Nietzsche’ės veikalą „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ ir vien dėl aliuzijų į šio filosofo kūrybą tarybiniais metais sulaukusi nepasitikėjimo bei nepagrįstos kritikos. Tuo tarpu po premjeros Valstybės teatre 1936 metų lapkričio 27 dieną, dar Nepriklausomos Lietuvos muzikos kritikas Vladas Jakubėnas rašė: „Ši muzika – ne plačiai publikai, nėra joje plataus lyrinio „švungo“; ji galėtų būti gimusi kur nors Leipcigo ar Berlyno konservatorijos sferose; tačiau jos meninės tendencijos – taurios, gilios; stilius – gan naujoviškas, drąsūs sąskambiai. Į Nabažą reikia atkreipti kuo didžiausią dėmesį“. Monumentalus, vietomis net masyvus poemos skambesys sukuria didingo epo įspūdį. Šie apibūdinimai tinka ir ištikimos lietuvių muzikos propaguotojos pianistės Birutės Vainiūnaitės interpretuojamai Nabažo Sonatai (1931), tačiau joje jau kur kas didesnę dalį užima impresionistiniai tonai. Po metų pasirodęs Styginių kvartetas Nr. 1 (1932; antra redakcija – 1957) pasak CD bukleto autorės ir Jono Nabažo gyvenimo bei kūrybos tyrinėtojos Vytautės Markeliūnienės, „byloja griežtesnę išraiškos priemonių atranką (...). Šio keturių dalių ciklo faktūra – skaidresnė, harmonija – diatoniškesnė (...). Komponuodamas šią partitūrą kompozitorius nagrinėjo Edvardo Griego kvartetus ir tai ko gero sąlygojo kūrinio romantinį polėkį, šiaurietiško kolorito atspindžius (...)“. Šį opusą įgrojo „Chordos“ styginių kvartetas.
Šį bei kitus MILC leidinius galima įsigyti Natų knygyne Vilniuje (Tilto g. 33a) arba Muzikos informacijos ir leidybos centre (A.Mickevičiaus g. 29).
MILC inf.
