Kompozitoriaus
Jeronimo Kačinsko asmenybė lietuvių muzikos istorijoje – išskirtinė. Nors 1944 metais kūrėjui pasitraukus į Vakarus, per visą sovietmečio laikotarpį jo kūryba buvo ignoruojama, o reikšminga veikla propaguojant moderniąją lietuvių muziką tarpukariu – sąmoningai užmiršta, štai jau lygiai dvidešimt metų, kai Kačinsko kūrinius bandoma grąžinti į koncertų sales bei muzikologinį diskursą.
2008 metais Muzikos informacijos ir leidybos centras išleido chorinės Kačinsko muzikos natų rinkinius bei plokštelę, kurią įrašė choras „Jauna muzika“ (vad. ir dirig. Vaclovas Augustinas) – tai buvo projektai, skirti kompozitoriaus gimimo 100-mečio progai. Pavymui šiam leidiniui, ką tik pasirodė antrasis kūrėjo muzikiniam portretui skirtas CD, taip pat išleistas Muzikos informacijos ir leidybos centro „Lietuvių klasikų“ serijoje ir pristatantis platų kūrybinį laikotarpį apimančią kamerinę Kačinsko muziką. Atskaitos tašku pasirinkus žymųjį Nonetą (1932, 1936), leidinyje toliau rikiuojasi chronologiškai pagal sukūrimo datas išdėstyti kūriniai, atspindintys kūrėjo kompozicinės stilistikos kaitą. Ir nors toji kaita liudija Kačinsko muzikinės kalbos nuosaikėjimo tendencijas (kurios buvo įtakotos daugybės proziškų aplinkybių), tačiau tuo pačiu ji išlaikė lengvai atpažįstamą Kačinsko stiliaus braižą, paties kompozitoriaus vadintą „atematizmu“.
Embleminė plokštelės kompozicija – Nonetas mediniams pučiamiesiems ir styginiams, sukurtas Čekų noneto užsakymu – dramatiško likimo kūrinys, kurio partitūra mūsų laikus pasiekė tik laimingo atsitiktinumo dėka. Jau po 1932 m. premjeros Čekijoje Nonetas susilaukė puikių profesionalios, progresyvių pažiūrų publikos vertinimų. Prahos konservatorijos profesorius, mikrotoninės muzikos propaguotojas Aloisas Hába kūrinį net priskyrė prie geriausių Europos moderniosios muzikos veikalų. Tačiau Lietuvoje Nonetas buvo priimtas nevienareikšmiškai – jo atlikimas akimirksniu sudrumstė gana rutiniško muzikinio gyvenimo kasdienybę, inspiravo kontroversiškų diskusijų bangą. Visgi tai nesutrukdė šiam kūriniui 1936 metais reprezentuoti Lietuvą Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos (ISCM) festivalyje.
Šalia Noneto skamba pianistinės technikos aukštumų reikalaujantis fortepijoninis ciklas „Atspindžiai“ (tai vienas iš nedaugelio kompozitoriaus solinių kūrinių šiam instrumentui). 1957 metais sukurto sudėtingo keturių dalių ciklo partitūra – tai transcendentinės pasaulėjautos, amerikietiško technicizmo ir impresionistiškai trapaus pasaulėvaizdžio derinys, interpretuojamas vieno žymiausių šiandienos lietuvių pianisto Gabrieliaus Aleknos. Atlikėjas šį mažai žinomą kūrinį įtraukė į savo repertuarą ir jau spėjo atlikti ne viename koncerte.
Kamerinė fantazija fleitai, fortepijonui ir styginių kvartetui (1981) bei Styginių kvartetas Nr.3 (1993) – vieni iš populiariausių ir dažniausiai atliekamų Jeronimo Kačinsko kūrinių. Šių opusų propaguotojas – Valstybinis Vilniaus kvartetas, parengė ir įrašus plokštelei.
Visi kūriniai, naujajame leidinyje interpretuojami garsiausių Lietuvos atlikėjų, buvo įrašyti 2007–2009 metų laikotarpiu, Lietuvos filharmonijos Didžiojoje salėje. Parengti naujus kokybiškus Jeronimo Kačinsko muzikos įrašus Muzikos informacijos ir leidybos centras pakvietė pianistus Gabrielių Alekną ir Daumantą Kirilauską, Kristupo medinių pučiamųjų kvintetą, Vilniaus kvartetą ir kontrabosininką Arnoldą Gurinavičių, bendradarbiauta su garso režisieriais Viliumi Kondrotu ir Michailu Omeljančuku.
MILC inf.
