Kaip visiška priešingybė rafinuotam Danieliaus Dolskio menui, atspindėjusiam daugiau slaviškas bei Vakarų Europos mažųjų scenų tradicijas, minėtinas populiarus artistas, muzikantas, dainininkas, literatas, aktorius mėgėjas ir pasakorius, Lietuvos karininkas, savanoris Petras Biržys (1896-1970), scenoje žinomas kaip Pupų Dėdė. Jis gimė Liudiškiuose, Anykščių rajone. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Rusijoje, mokėsi Voronežo lietuvių gimnazijoje. 1917 m. baigė Maskvos prekybos mokyklą ir grįžo į Lietuvą. 1918 m. buvo Lietuvos kariuomenės savanoris. 1919 m. Kaune baigė karo mokyklą ir buvo paskirtas vyresniuoju leitenantu į pėstininkų pulką Ukmergėje. Išėjęs į atsargą nuo 1921 m. dirbo mokytoju Alovės pradžios mokykloje, Pagėgiuose vedė Lietuvos valdžios suorganizuotus lietuvių kalbos kursus, Radviliškio progimnazijoje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1924-1927 m. Lietuvos universitete studijavo literatūrą ir teologiją. Išleido poezijos rinkinius „Sielos sparnai“ (1919), ,,Karo metu“ (1923), knygas (Akiro slapyvardžiu) apie Lietuvos vietoves, monografiją „Karininkas Antanas Juozapavičius“ (1923). Bendradarbiavo įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose, dažniausiai pasirašinėdamas Liūdiškiečio slapyvardžiu.
1926 m. pusę metų keliavo po Pietų Ameriką, aplankė Braziliją, Urugvajų, Argentiną. 1927 m. grąžintas į Lietuvos kariuomenę tarnavo Kauno karo komendantūroje.
Biržys nuo mažens puikiai griežė armonika, buvo labai gyva, artistiška asmenybė, tad nenuostabu, kad tolesnė jo veikla susijusi su scena. Dažniausiai jis koncertuodavo Lietuvos miestuose bei miesteliuose ir netrukus tapo visų itin mėgstamu atlikėju. Važinėdamas rinko etnografinę medžiagą, užrašinėjo liaudies melodijas.
1927 m. Biržys buvo pakviestas į Kauno radiofoną tiesioginėse radijo laidose pagroti armonika. Vėliau jis savo atsiminimuose rašė: „Pamenu, Vytauto kalnan teko kopti, dar armoniką vilkt, o atlyginimo negaudavom… Radiofonas buvo mažiukas su viena kita dešimtine klausytojų, neturėjo iš ko mokėti. Bet skubėdavom kopti, kad paleistume lietuvišką žodį, dainą, muziką radijo bangomis į pasaulį“.
1928-1937 m. Biržys įgrojo, įdainavo ir įkalbėjo 26 plokšteles (Rygoje, Niujorke, Berlyne, Londone). 1929 m. jis pusmečiui išvyko į JAV, koncertavo lietuvių kolonijose su Antanu Vanagaičiu ir Juozu Olšausku. Grįžęs į Lietuvą, nuo 1930 m. ėmė rengti nuolatines tiesiogines radijo laidas. Jo parengtų laidų „Kaimo vestuvės“, „Radijo bangos iš Pupų Dėdės pastogės“, „Pupų Dėdės pastogėje“ klausytis pas turtingesnį ūkininką ar kaimyną rinkdavosi visas kaimas. Turinį sudarydavo humoristiniai pokalbiai ir dainos, išreiškiantys naivaus, bet sveikai galvojančio kaimiečio požiūrį į kasdienybę, Lietuvos ir pasaulio įvykius, šmaikščiai pašiepiantys miesčionis ir to meto politikus. 1942 m. Kauno senamiestyje įkūrė pramogų teatrą "Pupų Dėdės pastogė". Nacių okupacijos metais kalintas, nes dėl kandaus žodžio neįtiko nė vienai valdžiai.
Iki šiol populiarūs Pupų Dėdės aforizmai, kupletai ir posakiai, išjuokiantys valdininkų, vietinių ponų ydas, jų gyvenimo būdą. Jis pirmasis, užėjus sovietams, užtraukė „Vilnius mūsų, o mes rusų“. Į savo laidas kviesdavo aktorius, rašytojus, poetus, studentus. Nuolatiniais „Pastogių“ personažais tapo Rozaliutė (Anelė Sadauskaitė), Antanas Vanagaitis, Klevas (Antanas Komskis), Antanas Zabulionis, havajų gitara (!) skambindavęs lietuvių liaudies melodijas, Marceliutė (Marija Lukoševičiūtė) ir kt.
Pokario metais, jau sovietmečiu, Biržys gyveno Vilniuje, vėl atnaujino savo radijo laidas, vaidino kine, važinėjo po Lietuvą su koncertais. Trupę sudarė estrados dainininkas Antanas Šabaniauskas bei gitaristas Antanas Zabulionis.
Mirė 1970 m. Vilniuje, palaidotas Saltoniškių kapinėse.
