Ramūno Motiekaičio kūryba užima tarsi rezistencinę poziciją naujosios lietuvių muzikos fone - kategoriškai neigdamas muzikos koncertiškumą, kompozitorius eina muzikinių procesų redukavimo keliu. Jis renkasi intymų kalbėjimą užuominomis, kur svarbiau ne "reikšmės" generavimas, o tiesiog pats garsas, įsiklausymas į jį. Pasak autoriaus, "tam gali padėti tyla, kaip didžiausią krūvį turinti potencija".
Rytietišku minimalizmu dvelkiančią estetiką autorius išpažįsta jau nuo pirmųjų savo opusų - elektroninių kūrinių vienodu "Mobile" pavadinimu, kur muzika dažnai tampa sudedamąja audiovizualinio organizmo dalimi. "Post-mobiliuoju" laikotarpiu - nuo 1999 m. ("Tylinčių daiktų muzika" orkestrui, "Antrininkai ir aš" chorui, "Soliloquy" kameriniam ansambliui, "Woods-Winds--Waters-Winters----Windows" 7 fleitoms) - asketiškas elektroninių garsų trajektorijas pakeitė aktyvesni akustiniai skambesiai. Pasak kompozitoriaus, "tai ne stilistikos pokytis, o tik instrumentuotės pasikeitimas, t.y. perėjimas nuo elektronikos prie akustinių instrumentų - muzikinė intuicija išliko ta pati".
Eglė Grigaliūnaitė