Antano Rekašiaus (1928-2003) muzika šiandienos postmodernizme įgauna stiprų ir sugestyvų kontekstą. Jos pamatuose "įmūrytos" įvairių stilių nuoplaišos, banalios melodijos, dažnai primityvi harmonija - muzikinė patirtis kasdienybėje. Tačiau Rekašius šias banalybes tarsi išplėšia iš to įprasto garsinio fono ir suteikia visiškai netikėtą prasmę, kur ironija, groteskas, liežuvio rodymas publikai susipina su netikėtu grauduliu, nerimu ir tragizmu. Tą banalybę jis absoliučiai natūraliai įvelka į netikėtų skambesio spalvų, aleatorikos ir ornamentikos rūbą. Tai atvirai teatrališka raiška, garsų spektaklis, kur svarbiau yra kalbėjimas, charakterių ryškumas ir temperamentas. Rekašius buvo hipertrofijos poetas - sensualizmas, isterika, nervingumas, ir kartu žaismingumas, netikėtumai, kontrastai ir priešpriešos.
Donatas Katkus