Arvydo Malcio kūryba remiasi „muzikos poetikos“ idėja. Originalumą kompozitorius supranta ne kaip poreikį išsiskirti ar būti novatoriumi, o bandydamas apčiuopti savo ir aplink vykstančių įvairių reiškinių šaknis. Kompozitoriui neįdomios tos šiuolaikinio meno tendencijos, kurios teigia elitiškumą, atsiribojimą, abstraktumą. Savo muzika jis nesiekia sukurti „naujo klausytojo“. Priešingai, jis atsigręžia į tokias žmogaus erdves, kurias jį supanti kontrkultūra yra linkusi sunaikinti. Autorius kalba atvirai ir suprantamai, ignoruodamas neaiškias, iškreiptas meninių žaidimų taisykles. Kompozitorius nenori muzikos paversti matematika ar gramatika, jis stengiasi, kad muzika kalbėtų apie svarbiausius dalykus: žmogiškąsias aistras, kovas, pakilimus ir nuosmukius, meilę, mirtį ir draugystę, vienatvę, laikinumą ir amžinybę. ”Klausytojas mano muzikoje turi jausti tam tikrą kultūrinę terpę, kultūrinį lauką, suvokti muzikinių ženklų, akcentų bendrumus. Jie neturėtų jo įpareigoti ir gluminti, kad kažko nežino, nesuprato, ar apsimesti – jei nesuprantu, tai turbūt ir bus menas...“
Beata Baublinskienė
