Algirdas Martinaitis - tikras romantinio kūrėjo tipas iš prigimties, ir toks išlieka nepaisant kai kurių pastarojo laikotarpio "nukrypimų". Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kai jis debiutavo kartu su bendraminčiais "neoromantikų" kartos kompozitoriais, gamtiškųjų inspiracijų prisodrintos jo kompozicijos išsiskyrė ypatingu poetiškumu ir giliu emociniu poveikiu. Šį "gamtos ciklą" vainikavo kamerinė kantata-koncertas "Cantus ad futurum" (1982), kuri tapo savotišku šios kompozitorių kartos manifestu, išreiškiančiu jos estetines ir etines nuostatas, jausmus, baimes ir viltis. Paskutiniajame 20 a. dešimtmetyje kurtame kamerinių kūrinių cikle - "Pradžios ir pabaigos knygoje" - liūdną džiūstančių medžių, senkančių upių ir nykstančių paukščių grožį pakeitė blogio, gyvuliškumo ir Paskutiniojo teismo motyvai. Savo naujuose kūriniuose kompozitorius nuolatos provokuoja apmąstymus apie autorystės ribas, individualumo ir originalumo sąvokoms priešindamas banalybę, mėgdžiojimą ir jau atrastų, išmėgintų dalykų kartojimą. Tokius aukštosios ir žemosios kultūros hibridus kompozitorius vadina "muzika iš antrų rankų". Dar viena itin svarbi ir visai kitokia kompozitoriaus dabartinės kūrybos sritis - religinė muzika.
