Onutė Narbutaitė - viena iš ne tiek daug šių dienų kompozitorių, kurių muzika paženklinta išskirtinio asmeniškumo žyme ir yra atpažįstama nuo pirmųjų kiekvieno kūrinio taktų. Panašiai kaip kitų lietuvių "neoromantikų" kompozitorių kartos kūryba, Narbutaitės ankstyvieji opusai buvo prisodrinti "nakties", "tylos", "užmaršties" įvaizdžių; neskubios tėkmės, skaidrių faktūrų ir nostalgiškų nuotaikų, daugiausia kamerinės instrumentinės kompozicijos neretai primindavo garsais rašomo dienoraščio puslapius. Tačiau skirtingai nuo savosios kartos kolegų, šalia plataus įvairių būsenų, nuotaikų, emocijų spektro visoje Onutės Narbutaitės kūryboje juntamas aristokratiško saiko pojūtis, stipri kompozicinė disciplina - tai tik sustiprina emocinį šios muzikos paveikumą. Komponavimo racionalumas čia atsiskleidžia kruopščiai detalizuotomis faktūromis, tiksliomis smulkesnių ir stambesnių padalų bei visos formos proporcijomis, ne iškart atsekamomis mažiausių detalių sąšaukomis. Abstraktus muzikinis naratyvas kartu yra itin raiškus, reljefiškas ir dažnai menantis "kažką pažįstama".
