Griežtai apskaičiuota Nomedos Valančiūtės muzika vis dėlto nėra technologinės prigimties. Jos kompozicijos remiasi tam tikrais sunkiai paaiškinamais kūrybiniais impulsais, kurie vėliau bręsta per metodišką darbą su garso medžiaga, kol įgauna tikslią, nugludintą formą. Valančiūtės minimalistinė kalba tam tikru atžvilgiu yra artima viduramžių izoritminėms technikoms bei XX amžiaus repetityvinės muzikos principams. Įdėmesnis žvilgsnis į kompozitorės kūrinius ir jų idėjines paskatas suteikia galimybę stebėti tam tikrų vidinių priešpriešų pusiausvyrą: atvirą emociją ir jos nuslopinimą bekompromisiškai griežtomis struktūromis; krištolinį skaidrumą ir sąmoningą "grožio" vengimą (naudojant disonansus, specialiai "išderintą" preparuoto fortepijono garsą); "grynosios muzikos" adeptės pozą ir kartu įvairiamatį jos muzikos vaizdingumą, jos savotišką teatrinę ekspresiją bei tam tikrą "saldžiakartį" šios kompozitorės muzikos aromatą.
