Vytautas Montvila (1935–2003) buvo vienas entuziastingiausių 7-ojo dešimtmečio Lietuvos muzikos modernizatorių, laviravęs tarp tarptautinių muzikos modeliavimo inovacijų (mikropolifonijos, aleatorikos, serializmo, sonoristikos, puantilizmo) ir regioninės etninės muzikos archaikos (ypač sutartinių „etnomasės“). Lietuvos folkloro muzikos „atomai“ įvairiais aspektais įsismelkė į kompozitoriaus kūrybą: jie neretai tapdavo inspiracija serijos garsaeilių sudarymo principams, specifinis sutartinių skambesys veikė sonatų sonorizmą, o simfoniniame triptike „Vilniaus poemos“ („Gotiškoji“, „Chorų“ ir „Šventinė“) melodinės sutartinių atplaišos tapo įrankiu generuoti tankų polifoninį audinį. Tai nubrėžė kompozitoriaus estetinę trajektoriją neofolklorizmo link, apeliuojant į etninės kultūros atmintį.