Ypatingas asketizmas, būdingas daugeliui Ričardo Kabelio kompozicijų, atrodytų išplaukia iš tam tikrų kompozitoriaus naudojamų formalių procedūrų, tokių kaip skrupulinga muzikinės medžiagos redukcija. Keli jo kūriniai remiasi vienintelio izoliuoto muzikinio parametro (ritmo, harmonijos ar tembro) ekspozicija, eliminuojant kitus parametrus. 10-ojo dešimtmečio pradžioje kompozitorius iš pagrindų nėrė į mikrotoninės muzikos subtilybes bei ėmėsi ritminio išdėstymo galvosūkių. Sunkiai ausimi pagaunami jo kompozicijų tembro, mikrointervalų ir akustinio intensyvumo pokyčiai panardina susikoncentravusius klausytojus į begalinį erdvės/laiko kontinuumą.
