Straipsniai

Šiuolaikinės muzikinės formos yra atviros ir nuolat besikeičiančios, atmetančios bet kokius kanonus. Jos keičia įprastus pavidalus, mutuoja iš vienos būsenos į kitą, susilydo su kitais muzikiniais stiliais ir netgi transformuojasi į nemuzikines raiškos formas. Tai, kas šiandien dar atpažįstama kaip konkretus stilius, rytoj, nemenkai kritikų ir klausytojų nuostabai, gali skambėti visiškai kitaip. Šias metamorfozes lemia ne tik globalizacija bei (sub)kultūrų susiliejimas. Nesibaigia naujų raiškos priemonių ir individualių meninių kalbų paieškos, sutampančios su didėjančiu polinkiu į tarpdisciplinines, daugialypes formas visose meno srityse. Izoliuoti, kanonizuoti stiliai paprasčiausiai nebepajėgia reflektuoti visos šiuolaikinio žmogaus patirčių įvairovės.

Savaime laisvos ir lanksčios džiazo muzikos evoliucija bene geriausiai atspindi minėtus procesus. Tai, kas šiandien suvokiama kaip džiazas, su visa jo stilių ir apraiškų gausa, vargu ar būtų taip suvokiama Džiazo Amžiuje ar bytnikų eroje. Džiazo esmė yra nebe bigbendai, kvartetai ir trio. Džiazas tapo bendra kūrybine filosofija, paremta improvizacija, mistiniu svingo pojūčiu bei formos laisve, sujungianti skirtingus elementus tokiu būdu, kad gautas darinys sukelia džiazo pojūtį (tačiau nebūtinai skamba kaip džiazas). Mutavo ne tik pats džiazas; transformavosi ir kitos muzikinėms kultūros – nuo šiuolaikinės akademinės iki klubinės muzikos. Šioje apžvalgoje bandau atpažinti naujas hibridines lietuviško džiazo formas bei surasti džiazo pėdsakus kituose muzikiniuose stiliuose.

Džiazas po džiazo

Su tam tikromis išlygomis galima konstatuoti, kad atvirą ir kūrybingą požiūrį į džiazą vis dar formuoja muzikantų karta, susijusi su modernaus lietuviško džiazo formavimusi.  Vidurinioji karta, atrodytų, visgi teikia pirmenybę įprastinėms, “muzikalioms” improvizacinio ir kompozicinio džiazo formoms, muzikantai dažnai bendradarbiauja su kitų muzikinių stilių atstovais, tačiau nepanašu, kad tai būtų nuosekli strategija.

Vladimiro Čekasino (buvusio legendinio Ganelino Trio nario) tarpdisciplininiuose projektuose sąsaja su džiazu yra labiau intuityvi nei akivaizdi. Šie pasirodymai yra polistilistiniai teatriniai hepeningai, kuriuose dažniausiai dalyvauja Čekasino draugai, bendraminčiai, esami ir buvę mokiniai, Lietuvos muzikos, šokio, poezijos ir kitų menų grietinėlė: Petras Geniušas, Gediminas Laurinavičius, Vytautas Labutis, Leonidas Šinkarenko, Arvydas Jofė, Loreta Juodkaitė, Aidas Marčėnas ir kiti. Čekasino projektai yra nenuspėjami, juose atsiranda vietos ir etninei muzikai, ir sunkų acid roką primenantiems energijos sprogimams, ir klasikinės muzikos citatoms. Tačiau akivaizdu, kad šios daugialypės kūrybos šaknys yra būtent džiaze. Galbūt tokią muzikai apibūdinti sąvoka post-džiazas būtų pernelyg miglota, gal galima būtų kalbėti apie išplėstinį džiazą arba apskritai apsieiti be šio reiškinio klasifikacijos.

Vladimiras Tarasovas, kitas standartus laužiusio Ganelino Trio narys, savo dabartinėje kūryboje yra ne mažiau aktyvus ir išradingas. Neatsitiktinai Tarasovas sudalyvavo “Žmonių-orkestrų” festivalyje, pagyvinusiame Vilniaus muzikinį gyvenimą 2006-ųjų žiemą; solinius būgnų projektus jis perkėlė į kitą kokybės lygmenį, įteisindamas juos kaip savarankišką šiuolaikinį žanrą. Tarasovo virtuoziškai naudojama akustinių ir elektroninių instrumentų įvairovė turtingu savo skambėsiu išties prilygsta orkestrui. Pasak paties muzikanto, jis siekia atskleisti tikrąjį būgnų garso potencialą, išgaunant iš instrumento šį tą daugiau nei standartinį džiazo ritmą. Tarasovas taip pat aktyviai dirba ir šiuolaikinio meno bei modernaus šokio / teatro srityse: kuria konceptualias garso instaliacijas, vizualiojo meno projektas (kurie vis dėlto visada išsaugo ypatingą ryšį su garsu) ir muziką modernaus šokio spektakliams.

Puzzle Music. Vilnius City Jazz 2005. Loreta Juodkaitė, Vytis Nivinskas, Marijus Aleksa, Beduin String Quartet

Nors eksperimentuojantys veteranai yra stiprūs ir aktyvūs, akivaizdu, kad ateina ir nauja karta, trokštanti dar labiau praplėsti džiazo ribas. Tarp jaunesnių kompozitorių ir atlikėjų, šiandienos ir vakarykščių džiazo studentų (kuriems, be abejo, dėstė tas pats Čekasinas bei buvę jo studentai), bene dažniausiai minimi Andrės Pabarčiūtės, Tomo Dobrovolskio, Liudo Mockūno ir Vyčio Nivinsko vardai. Išauklėti bemaž toje pačioje akademinėje aplinkoje ir išsiugdę panašų skonį laisvoms, progresyvioms džiazo formoms, jie dažnai dalyvauja bendruose projektuose. Jų pasirodymams būdingas įvairių nemuzikinių ar nedžiazinių elementų įtraukimas, kaip antai improvizaciniame projekte “Čia ir dabar”, kuriame Pabarčiūtė, Nivinskas ir jaunas būgnininkas Marijus Aleksa bendradarbiavo su Loreta Juodkaitė, viena įdomiausių šiuolaikinio šokio kūrėjų. Toks atvirumas bei natūralus polinkis drąsiai eksperimentuoti (Tomo Dobrovolskio atveju ir konstruoti unikalius instrumentus) yra svarbiausia šių jaunųjų talentų sėkmės priežastis.

Akivaizdu, kad džiazas užtikrintai integruojasi į šiuolaikinio tarpdisciplininio meno kontekstą. Talentingi džiazo muzikantai į savo projektus nuolat įtraukia kitų meno sričių žmones, tuo pačiu praplėsdami ir praturtindami savo meninę raišką. Tačiau vyksta ir atvirkštinis procesas: įvairių sričių bei kitų muzikos terpių kūrėjai “užsikrečia” džiazu ir pradeda eksperimentuoti su jo elementais ir principais savo kūryboje.

Džiazas šiuolaikinėje akademinėje kūryboje 

Laikai, kai šiuolaikinė akademinė muzika ir džiazas buvo tarpusavyje nesuderinami, seniai praeityje. Džiazo raiškos priemonės yra įtrauktos į kompozicinių technikų arsenalą, kurį savo kūriniuose naudoja akademinį išsilavinimą turintys kompozitoriai. Be abejo, tai jau nebėra džiazas, tačiau jo aidai ir atspindžiai neišvengiamai pakeičia bendrą muzikos tekstūrą ir atmosferą.

Daugelis kompozitorių džiazo elementus į savo kūrinius įtraukia tik retkarčiais, siekdami tam tikro "improvizaciškumo" efekto, tačiau yra nemažai kompozitorių, kurie džiazo elementus naudoja gana sistemingai, kaip integralią savo individualaus stiliaus dalį. Tarp pastarųjų galima paminėti Gintarą Sodeiką ar Vytautą Germanavičių. Tam tikrus elementus iš džiazo mėgsta pasiskolinti ir Šarūnas Nakas, Bronius Kutavičius, Osvaldas Balakauskas, Faustas Latėnas, Remigijus Merkelys, Zita Bružaitė ar Raminta Šerkšnytė.

Toks skolinimas gali turėti įvairias formas – nuo tam tikrų struktūrinių džiazui būdingų principų adaptacijos/stilizacijos (Sodeika) iki džiazinio vokalo naudojimo (Kutavičius) ar papildomos solo partijos su džiazu susijusiam instrumentui, pavyzdžiui, saksofonui (Germanavičius, Merkelys). Kai kurie iš šių kūrinių taip priartėja prie savo įkvėpimo šaltinio, kad pradeda skambėti beveik kaip free džiazo kompozicijos (pavyzdžiui, Germanavičius Paukščių kryptys). Kituose kūriniuose nuorodos į džiazą slypi mažytėse tembrinėse užuominose, tačiau neretai apie paslėptą ryšį byloja paties kūrinio pavadinimas (pavyzdžiui, Balakausko Bop-art). Visais atvejais džiazo „intervencija“ atskleidžia intriguojančias sąsajas tarp skirtingų (tačiau ne absoliučiai nesusijusių) muzikinių kalbų ir išplečia pačios akademinės muzikos išraiškos spektrą.

Yra ir ne mažiau įdomių „atsakomosios intervencijos“ atvejų: pavyzdžiui, žymaus pianisto Petro Geniušo bendri pasirodymai su Vladimiru Čekasinu. Bendrame projekte "Klasikinės diversijos", kurį inicijavo Vladimiras Čekasinas, abu muzikantai improvizuoja kiekvienas savo muzikine kalba. Kai Geniušas groja Bartóko, Debussy ir Pärto kūrinius (gana laisvai interpretuodamas pačias partitūras, spontaniškai išrinkdamas jų fragmentus ir susiedamas juos improvizuotais intarpais), Čekasino charakteringas grojimas ekspromtu atlieka provokuojančio kontrapunkto vaidmenį. Po kurio laiko duetas apsikeičia vaidmenimis: Čekasinas atlieka savo paties kūrinius, o Geniušas stengiasi parinkti tinkamas fortepijonines progresijas, tarsi tęsdamas geriausias džiazinės improvizacijos tradicijas.

Džiazas + etno

Bandymai suplakti į vieną muzikinį kokteilį džiazą ir įvairias etninės muzikos tradicijas nėra naujas dalykas, tačiau tradicinį lietuvišką folklorą ir šiuolaikinį džiazą derinančių eksperimentų istorija nėra labai ilga. Ypač populiari ir intriguojanti yra džiazo ir unikalių archaiškų sutartinių kombinacija, tačiau aktyviai yra tyrinėjami ir ryšiai tarp džiazo bei kitų tradicinės muzikos formų. “Ethnojazz.lt”, bendras Vilniaus džiazo kvarteto (kurį sudaro puikūs muzikantai Vytautas Labutis, Olegas Molokojedovas, Eugenijus Kanevičius ir Gediminas Laurinavičius) ir liaudiškos kapelos Sutaras projektas, yra itin sėkmingas tarpkultūrinių dialogų pavyzdys. Tarp naujausių tokio tipo projektų - bendras Sutaro ir Dainiaus Pulausko grupės projektas.

Kai kurie muzikantai (Skirmantas Sasnauskas yra turbūt ryškiausias pavyzdys) virtuoziškai groja tiek džiazo, tiek tradiciniais instrumentais, jaukiai jausdamiesi abiejose teritorijose. Sasnausko kompozicijose džiazo ir etninės muzikos elementai tampa praktiškai neatskiriami ir organiškai susiję.

Lietuvos muzikantai su džiazu derina ne tik lietuvišką folklorą. Anatolijus Lomonosovas, svarbiausias klasikinės Šiaurės Indijos muzikos populiarintojas Lietuvoje, yra nemažai bendradarbiavęs su Lietuvos džiazo žvaigždėmis (Vytautu Labučiu, Leonidu Šinkarenka, Gediminu Laurinavičiumi ir Arkadijumi Gotesmanu), siekdamas sujungti tradicinio sitaro skambesį su modaliniu džiazu ir džiazo perkusija. Vladimiras Čekasinas pastarųjų metų projektuose naudoja daugybę aliuzijų į Rytų (ypač Japonijos) tradicinę muziką. The New ARTrio (Andrės Pabarčiūtės, Tomo Dobrovolskio ir Raimondo Sviackevičiaus trio) savo projekte “The Trip, or Inner Emigration” pasirodė su Sainkho Namtchylak, pasaulinio garso eksperimentinės ir etninės vokalinės muzikos atlikėja iš Tuvos.

Ekstremali improvizacija

Eksperimentinės ir elektroakustinės muzikos kontekste laisva džiazinė improvizacija gali pasiekti stulbinantį intensyvumo ir dinamikos lygį, balansuodama ties triukšmo ir deformuoto garso škvalų riba. Improvizaciniai gitariniai Juozo Milašiaus ir Raimundo Eimonto (muzikantų, siejamų visų pirma su avangardinės improvizacinės muzikos ir garso meno scenomis) eksperimentai yra beveik neatpažįstamai mutavęs, deformuotas džiazas, primenantis intensyvesnes Johno Zorno muzikos akimirkas. Milašius nuolat bendradarbiauja su daugeliu žymių Lietuvos džiazmenų, tad sudėtingos jo muzikinės medžiagos ir džiazo giminingumas yra gana akivaizdus.

Panašų giminystės ryšį su free džiazu turi ir bene žymiausios Lietuvos avant-roko grupės “Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu” muzika. Jų albumas “Linkėjimai Falkenhanui” skamba kaip džiazas iš kosmoso gelmių, iškreiptos saksofono ir elektrinių vargonų melodinės linijos sukuria psichodelinį efektą. Šioje muzikoje galima įžvelgti šiokių tokių ryšių net su Sun Ra ir jo “kosminių” orkestrų skambesiu.

Bytnikų poezijos sugrįžimas?

1950-siais, Kerouacko, Ginsbergo ir Burroughso epochoje, eksperimentinė bytnikų poezija buvo neatsiejama nuo bebop džiazo. Įdomu, kad pastaraisiais metais Lietuvoje galima pastebėti atgimstančius poezijos ir džiazo (šįkart free džiazo) ryšius. 2006 m. Kerry Shawn Keys, Lietuvoje gyvenantis amerikiečių poetas, išleido CD su savo poezijos skaitymais Vladimiro Tarasovo free džiazo perkusijos fone. Panašų projektą “Metimas” įgyvendino du gerai žinomi eksperimentininkai – poetas Rolandas Rastauskas ir mušamųjų meistras Arkadijus Gotesmanas. Šiose literatūrinėse/muzikinėse kolaboracijose du susiduriantys aspektai dar labiau išviešina užslėptas individualias savybes: intuityvi perkusija akcentuoja gyvo balso ritmą, o pastarasis, savo ruožtu, atskleidžia subtilią mušamųjų instrumentų poetiką.

Džiazas šokių aikštelėje

Šiuolaikinis didžiųjų miestų jaunimas, mėgstantis leisti laisvalaikį muzikos klubuose, labiausiai vertina grupes, gyvai grojančias įvairiaspalvį džiazo, fanko, disko, roko ir elektronikos mišinį. Šios grupės (pavyzdžiui, Pieno Lazeriai, Brassbastardz, Saulės Kliošas, Magic Mushrooms ir Bitės) savo užkrečiantį ir stilingą “džiazą šokiams” groja gyvai ir kokybiškai. Tai lemia jų populiarumą, nes vis daugiau jaunų lietuvių pirmenybę atiduoda gyvai, o ne didžėjų grojamai šokių muzikai. Be abejo, džiazo rūšis, grojama šiuose fusion ir crossover projektuose, yra ganėtinai lengva ir neįmantri, tačiau šių grupių pateikiamas stilių miksas yra intriguojantis ir originalus, galintis konkuruoti globalioje acid jazz ir jazz funk muzikos scenoje.

Be šių gyvai grojančių grupių, Lietuvoje yra visas legionas elektroninės šokių muzikos (jazzy house, nu-jazz, downbeat ir t.t.) prodiuserių, naudojančių daugybę džiazo ritmų ir melodinių linijų citatų savo kompozicijose. Ko gero, drąsiausi ir išradingiausi iš jų yra “Rüt Rüt”, audiovizualinio meno kolektyvas, kurio muzikinę produkciją galima būtų apibūdinti kaip “perdirbtą džiazą”. Jie taip pat bendradarbiauja su gyvai grojančiais džiazo atlikėjais ir yra dalyvavę festivalyje “Kaunas Jazz”, viename prestižiškiausių ir progresyviausių džiazo renginių Lietuvoje. Paulius Sluškonis, buvęs “Rüt Rüt” narys, dirba panašiu stiliumi, sulydydamas perdirbtas ritmines džiazo struktūras su elektronika. Tarp kitų galima paminėti Andy Lau, RyRalio duetą ir Santi Touch, kurie ne tik savo miksuose naudoja džiazinius motyvus, bet kartais suka plokšteles skambant gyvam improvizuotam saksofono akompanimentui, suteikdami didžėjavimui naujos kokybės.

Visas šis džiazas

Lietuviško džiazo evoliuciją vis labiau palaiko ir skatina aplink ji susikūrusi “infrastruktūra”, ypač džiazo festivaliai. Į pastarųjų programas patenka vis daugiau naujoviškų polistilistinių projektų, tad yra skatinamas naujų formų ieškojimas ir jų pristatymas publikai. Savo ruožtu, muzikos kritikai taip pat atkreipia vis didesnį dėmesį į projektus, kurie perkelia džiazą į kitus muzikinius ir nemuzikinius lygmenis, priimdami tokias pastangas su smalsumu ir palankiais vertinimais. Sulaukęs tinkamo nuoširdaus palaikymo, rytojaus džiazas gali įgauti dar labiau stebinančias ir nenuspėjamas formas, save atrasdamas vis iš naujo.

© Jurij Dobriakov