Raminta Šerkšnytė

Ramintos Šerkšnytės kūryboje emocionali muzikinė kalba organiškai dera su racionalia kūrinių struktūra, kuri remiasi harmonijos, ritmo ir faktūros simetrija. Kūriniams būdinga spalvinga instrumentuotė, intensyvi ritmika, daugiasluoksnė faktūra bei poliderminė harmonija. Pagrindiniai kompozitorės inspiracijų šaltiniai – plati psichologinių būsenų, savotiškų muzikinių archetipų, skalė: nuo ramių, meditacinių („Aurei Regina Caeli“), paslaptingų, mistinių („Misterioso“), nostalgiškų, melancholiškų („Adieu“) iki dramatinės ekspresijos („Sūkurys“), vitališkos energijos proveržių („Idée Fixe“). Kita vertus, daugelis jos kompozicijų primena spalvingus muzikinius peizažus, inspiruotus sudvasintos gamtos refleksijos („Rytų elegija“, „Žara“, „Vasarvidžio giesmė“), nors kompozitorės kūrinių pavadinimai visada turi ir perkeltinę, simbolinę prasmę. Pasak kompozitorės, kūrinys – tai pakylėta būsena, materializuota garsiniu pavidalu, kurios įtaigą lemia autoriaus kompozicinės technikos meistriškumas.