Kalbant apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio įtaką šiandienos Lietuvos kultūriniam gyvenimui, nesunku pritarti minčiai, kad jis visas persmelktas "čiurlioniškos dvasios". Priežastys tam lengvai istoriškai ir kultūriškai paaiškinamos: nuo Čiurlionio prasideda visa profesionaliojo Lietuvos nacionalinio meno raida. Jo įvairimapusė saviraiška, apimanti tapybą, grafiką, muziką, literatūrą ir fotografiją, iki šiol siūlo nepaprastai daug prisilietimo taškų, o simbolistinė jo meno prigimtis atveria plačias interpretacijos galimybes. Kūrėjų vaizduotę tebeaudrina jo keleriopu talentu apdovanotos asmenybės bruožai ir idealistiškas pasišventimas Lietuvai, dramatiška jo gyvenimo istorija, tarsi būtų pagal užsakymą sukurta kino filmui ar romanui. Jis pats lietuvių sąmonėje yra tapęs simboline figūra, savotišku esminių nacionalinio meno charakteristikų kodu, genetiškai perduodamu iš vienos kūrėjų kartos kitai ir iki šiol ženkliai formuojančiu ne vien atskirų kūrėjų stilių, bet ir bendresnes ideologines tendencijas, mąstymą, pasaulėvoką.
Šiemet minint 130-ąsias didžiojo lietuvių dailės ir muzikos klasiko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875.IX.22-1911.IV.10) gimimo metines, aktualus tampa klausimas, kokią įtaką Čiurlionio kūryba daro šiandienos Lietuvos autoriams ir koks tos įtakos mastas. Norint tai išsiaiškinti, buvo suorganizuota kompozitorių apklausa, kurioje kompozitoriai buvo prašomi paminėti savo kūrinius, pagrįstus ar įkvėptus Čiurlionio palikimo, taip pat nurodyti reflektuojamus Čiurlionio kūrybos aspektus. Šioje trumpoje apžvalgoje paminėta tik maža dalis iš 48 kompozitorių anketose minimų 78 kūrinių, parašytų per maždaug 45 metų laikotarpį (1960-2005), pagrindinį dėmesį sutelkiant į tuos Čiurlionio kūrybos ir asmenybės bruožus, kurie padarė didžiausią įtaką lietuvių kompozitoriams.
Pranokęs savo laiką
Per vos dešimtmetį trukusį labai intensyvų kūrybos laikotarpį (1899-1909), praleistą Varšuvoje, Leipcige, Vilniuje ir Sankt Peterburge, Čiurlionis ne tik sukūrė per tris šimtus muzikos kūrinių ir beveik tiek pat tapybos bei grafikos darbų, bet taip pat rašė literatūros veikalus, vadovavo chorams, prisidėjo organizuojant Lietuvos dailininkų ir kompozitorių sąjūdžius. Jis buvo pirmasis lietuvių menininkas, kurio netenkino siauri provinciniai interesai. XX a. pradžioje Čiurlionio kūrybinės ambicijos ir erudicija buvo išties tinkami stoti į vieną gretą su originaliausiais to meto pasaulio menininkais. Jo paveiksluose per kelerius metus psichologinį-literatūrinį simbolizmą pakeitė kur kas abstraktesnė raiška bei unikalūs muzikiniu mąstymu grįsti sonatų ciklai. Muzikos kūrinių stilistikoje tradicinę romantinę kalbėseną keitė serialistiniai ir modaliniai eksperimentai, o salonines pjeses - lakoniški kontrapunktinės faktūros preliudai, variacijos ir muzikinių peizažų ciklai, grįsti ostinatiškai kartojamomis temomis.
Jo kūryba ir skelbtos idėjos gerokai pranoko to meto lietuvių visuomenės kultūrinį lygmenį - jomis iki šiol žymia dalimi remiasi lietuviškojo meno ideologija. Miręs nuo plaučių uždegimo vos 35-erių, kultine lietuvių meno asmenybe Čiurlionis tapo gerokai po savo ankstyvos mirties. Penktajame ir šeštajame dešimtmečiais jo vardas buvo suteiktas didžiausiam Lietuvos dailės muziejui Kaune ir nacionalinei menų mokyklai Vilniuje; be įvairių draugijų, klubų ir renginių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, Čiurlionio vardu taip pat pavadinta plynaukštė Prano Juozapo žemėje, viršukalnė Pamyro kalnuose, asteroidas, tiltas Kaune ir daugybė gatvių įvairiuose Lietuvos miestuose.
Dailė ir muzika
Vis dėlto akivaizdžiausiai Čiurlionio įtaka pastebima per jo dailės darbus (juk ir pasaulyje Čiurlionis visų pirma žinomas kaip dailininkas). Beveik keturiasdešimties skirtingų paveikslų ir eskizų pavadinimai minimi kompozitorių anketose arba aptinkami jų kūrinių pavadinimuose. Pirmieji Čiurlionio paveikslų įtakoje gimę kūriniai - tai trys Vlado Švedo (g. 1934) legendos fortepijonui "Miškas", "Tvanas" ir "Laidotuvės", sukurtos 1960 metais. Tai, regis, pirmasis Čiurlionio refleksijos pavyzdys lietuvių muzikoje apskritai. Šio kompozitoriaus kūryboje net penki kūriniai pažymėti Čiurlionio ženklu (be minėtų legendų fortepijonui, tarp jų du stambūs opusai - Simfonija Nr. 2 "M. K. Čiurlionis" baritonui, chorui ir orkestrui, 1974, ir Simfonija Nr. 4 "Atversti lapai" styginių orkestrui, 1992). Šalia konkrečiais paveikslais pagrįstų kūrinių, Švedo kūryboje bene pirmąkart juntama ir Čiurlionio muzikinės kalbos priemonių įtaka jau tuomet, kai jo muzika dar nebuvo įsitvirtinusi viešajame muzikos gyvenime. Didžiausią atgarsį Vlado Švedo kūriniuose rado vėlyvoji Čiurlionio fortepijoninė kūryba - serializmo užuomazgos ir basso ostinato principai.
 |
Dažnai ir vėliau kompozitorių kūrinius inspiravo Čiurlionio paveikslai. Pagal juos suformuotas Algirdo Bružo dvylikos fortepijoninių miniatiūrų ciklas "Čiurlionio šviesa" (1989) bei
Anatolijaus Šenderovo dešimties fortepijoninių miniatiūrų ciklas "M. K. Čiurlionio eskizai" (1994), kurio kiekviena dalis pagrįsta vis kitu Čiurlionio eskiziniu piešinuku. Čiurlionio tapytų sonatų struktūrą atkartoja dvi ankstesniais metais sukurtos sonatos fortepijonui: Giedriaus Kuprevičiaus "Žalčio sonata" (1968) bei Leono Povilaičio "Pavasario sonata" (1972). Septynios
Broniaus Kutavičiaus sonatos vargonams "Ad patres" (1983) dalys taip pat atkartoja septynis Čiurlionio "Laidotuvių simfonijos" ciklo paveikslus.
Vytauto Germanavičiaus fortepijoninį kvintetą "Piramidžių sonata" (2000) įkvėpė to paties pavadinimo diptikas. Kūrinyje, sekant Čiurlionio tapybine sonata, "panaudotos dvi būsenos, du epizodai - adagio ir scherzo: ramybės, meditacinis ir greitas, aritminis". Taip pat imituojama piramidės forma ("kylanti aukštyn iki kulminacijos ir po to einanti žemyn arba pamažu tirpstanti") ir koloritas ("paveiksle galima įžiūrėti įvairius spalvų sluoksnius, taip pat ir muzikoje - garso kokybės kitimą").
Čiurlionio paveikslų pavadinimai pasiskolinti ir dviems 8-ame dešimtmetyje sukurtoms
Jurgio Juozapaičio simfonijoms - "Rex" (1973) ir "Zodiacus" (1977), tapusioms vienais ryškiausių to laikotarpio simfoninių kūrinių (1978 m. už simfoniją "Rex" kompozitoriui paskirta Valstybinė premija). Čia čiurlioniškos inspiracijos yra atspirties taškas kompozitorių visuomet dominusioms orkestro spalvinių galimybių paieškoms. Didingoje trijų dalių simfonijoje "Rex" naudojamos anuometinės muzikos išraiškos naujovės - ketvirtatoniai, išplėstinės garsų išgavimo technikos, aleatorika ir faktūrų polifonija. Sumanyta kaip "Rex" tąsa, trečioji simfonija "Zodiacus" skirta žmogaus ryšio su visata apmąstymams - temai, persmelkiančiai visą Čiurlionio pasaulėvaizdį.
Čiurlionis kaip legendaČiurlionio tapybos įtaka įvairių kompozitorių kūryboje juntama ir kitokiais, bendresnio pobūdžio aspektais. Šie kūriniai inspiruoti ne konkrečių paveikslų, o labiau juose slypinčių interpretacijos galimybių. "Erdvės pojūtis [...], savotiška, lyg kosminė sintezė bei Čiurlionio paveikslų daugiasluoksniškumas" rado atgarsį visoje kompozitoriaus
Vytauto Barkausko (g. 1931) kūryboje, gausioje čiurlioniškų refleksijų. Šis kompozitorius jau daugiau kaip tris dešimtmečius savo opusais vis grįžta prie Čiurlionio. Net aštuoni jo kūriniai vienaip ar kitaip susiję su klasiko kūryba, nors tik vienas pagrįstas konkrečiu paveikslu (fortepijoninis sekstetas "Karalaitės kelionė. Pasaka", 2000). Bene žymiausios iš jų yra trys "Legendos apie Čiurlionį" (1972, 1988, 1993), tapusios vienais populiariausių lietuviško pianistinio repertuaro kūrinių. Kompozitorius savo trijų "Legendų" kūrybinius impulsus apibūdina taip: "Čiurlionis man yra tam tikra prasme legendinis, graži mūsų praeities asmenybė. Jo meninis pasaulis - kartu ir realus, ir nerealus, pasakiškas, neatskleistas iki galo, legendinis". Septynis kūrinius Čiurlioniui yra paskyręs ir kitas vyresnės kartos kompozitorius -
Vytautas Montvila (1935-2003). Jį labiausiai veikė Čiurlionio jautrumas gamtai, panteistinis pasaulėvaizdis, todėl jo kūryboje gausu gamtos ir panteistinės Čiurlionio tapybos inspiruotų kūrinių (tarp jų kompozicijos fortepijonui: "Gamtos lyrika", 1965; "Bokštų sonata", 1979; "Aušros sonata", 1983; "Keturi miražai", 1987).
Pratęsiant ČiurlionįAsociatyvių sąsajų ne tiek su konkrečiais paveikslais, kiek su Čiurlionio daile apskritai ir joje potencialiai glūdinčiomis idėjomis galima atrasti ir kitų kompozitorių kūryboje. Pavyzdžiui,
Osvaldo Balakausko "Kalnų sonatos" (1975) gimimą inspiravo mintis, kad "Čiurlionio kūryboje yra įvairios tapybinės sonatos, tuo tarpu "Kalnų sonatos" nėra. Mano kūrinio idėja - tai tarsi dar viena, jau muzikinė galimybė, be kokių nors citatų ar struktūrinių-kalbos sąsajų". Tokias tiesiogines sąsajas aplenkia ir Čiurlioniui dedikuotas
Felikso Bajoro "Saulės takas" (2000) - "tai aliuzija į Druskininkų Saulės taką, vingiuojantį per gimtąjį Čiurlionio miestą, ir į saulėtą taką kaip viziją, idėją, mūsų ateitį". Tuo tarpu
Loretos Narvilaitės kūrinyje "Atviras miestas" simfoniniam orkestrui (1996) pretekstu "tapybinei" refleksijai tampa Čiurlionio Preliudo op. 7 Nr. 4 tema. Pasak kompozitorės, paprastutė preliudo tema "išskaidoma keleto garsų segmentais, kurie besikartodami brėžia išdidintą pirminės melodijos kreivę. Iš skirtingo intensyvumo orkestrinių spalvų "blokų", pagrįstų segmentų kartojimu, kuriama "architektūrinė" forma, kryptingai, nors ir su pertrūkiais, kylanti emocinės kulminacijos link. Lyg M. K. Čiurlionio pasakiškų miestų vizijos - link bokštų ir žiburių akcentų".
Čiurlionio folklorizmasŽvelgiant į bendro pobūdžio Čiurlionio įtaką lietuvių kompozitoriams, atrodytų, kad ji stipriausiai juntama per jo straipsnyje "Apie muziką" išdėstytas mintis, iškeliančias lietuvių liaudies dainų vertę ir kviečiančias ateities kartų lietuvių kompozitorius atkreipti į jas dėmesį. Pasak kompozitoriaus Anatolijaus Lapinsko, "Čiurlionio įtaka reiškiasi greičiausiai per "slaptąjį folklorizmą", kai kompozitoriaus sukurtos intonacijos norom nenorom gimsta iš atmintyje jau turimo intonacinio bagažo arba iš sąmoningai pasirenkamų liaudies muzikos intonacijų". Iš kitų bendrųjų įtakų visai muzikinei kūrybai daugiausia atsakiusiųjų į anketos klausimus paminėjo Čiurlionio muzikos kalbos ypatumus - "tapybiškumą", ostinatiškumą, polifoniškumą, išvestines dermes bei bimodalumą. Bene ryškiausiai šias bendro pobūdžio įtakas išreiškė Bronius Kutavičius savo "Dzūkiškose variacijose" (1974) - neabejotinai pačiame populiariausiame "čiurlioniškos" tematikos kūrinyje, sukurtame Čiurlionio šimtmečiui. Variacijų tema pasirinkta lietuvių liaudies daina "Beauštanti aušrelė". Kūrinio pradžioje autentiška jos melodija skamba iš įrašo, atliekama liaudies dainininkės, o finalinėje variacijoje sugrįžta Čiurlionio harmonizacijos keturių balsų chorui pavidalu. Šios dvi dainos versijos tarytum arka susieja autentiško folkloro ir kultivuotos muzikos tradicijas, o iš dainos nuotrupų pinamas atskirų variacijų audinys sujungia tautinius motyvus ir naujų kompozicinių technikų panaudojimą, tarsi tiesiogiai iliustruotų Čiurlionio teiginį, kad "kompozitoriai iš dainelės pasigamina dainą, iš dainos - simfonijos kompoziciją ir auklėja tikrai kultūrinę muziką" (iš straipsnio "Apie muziką").
Čiurlionio muzika: adoracija ir kritikaČiurlionio muzikinio palikimo įtaka lietuvių kūrėjams buvo pastebima gerokai rečiau, palyginti su jo tapybos įtaka. Nors pirmoji Čiurlionio muzikos citata (tegu ir vien tik jo harmonizuotos liaudies dainos pavidalu) pasirodė Kutavičiaus "Dzūkiškose variacijose" (1974), dažniau cituoti konkrečius Čiurlionio kūrinius kompozitoriai pradėjo tik apie 1995 metus. Tai paradoksalu, nes pokario dešimtmečiais būtent Čiurlionio tapyba tapo itin negatyvios Sovietų ideologinės kritikos taikiniu. To meto spaudoje ji buvo vertinama kaip "šizofreninio kliedėjimo pavyzdžiai, įmantrus psichopatizmas", "reakcinė mistika" ir pan. Tuo tarpu jo muzika pradėjo sugrįžti į koncertų sales jau 6-ojo dešimtmečio viduryje. 1956 m. buvo pirmąkart atlikta nauja simfoninės poemos "Jūra" redakcija (padaryta Eduardo Balsio, išspausdinta 1965 m.), svarbiausi Čiurlionio fortepijoniniai kūriniai pirmą kartą buvo išspausdinti 1957-1959 m., harmonizuotos liaudies dainos - 1959 m., o Styginių kvartetas c-moll - 1966 m. 1968 metais Vilniuje pradėtas rengti M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas, kuriam specialiai buvo užsakomi nauji lietuvių kompozitorių opusai (daugelis iš konkursui parašytų kūrinių su Čiurlioniu susiję tik formaliai, bet iki šiol yra mėgstami lietuvių atlikėjų). Maždaug tuo pat metu pasirodė pirmieji įrašai, pradėję Čiurlionio muzikos atgimimą. 8-ojo dešimtmečio viduryje minint Čiurlionio šimtmetį, jis jau buvo įtvirtintas kaip kultinė Lietuvos meno asmenybė: jo garbei kuriami nauji kūriniai, rašomos ir leidžiamos knygos, kuriose neabejojama jo genialumu, jo tapyba reabilituojama ir plačiai pasklinda tarybinių piliečių buityje reprodukuotų paveikslėlių pavidalu. Čiurlionis pamažu tampa labiausiai atpažįstama lietuviška ikona.
Eduardo Balsio simfoniniame triptike "Portretai" (1983) pagerbiami trys iškilūs lietuvių muzikai - Čiurlionis, Stasys Šimkus ir Juozas Gruodis. Kaip ir su kitais kompozitoriais, su Čiurlioniu Balsį siejo ypatingi ryšiai: "Čiurlionio muzika man tapo artima, kai redagavau jo "Jūrą". Man patinka jo simfonizmas, koloritas, faktūra". "Tapydamas" trijų lietuvių muzikos klasikų portretus, Balsys parinko būdingiausias jų kūrinių temas, bet taip pat naudojo ir savo pamėgtus išraiškos efektus - dramatiškus faktūrų, registrų, tembrų kontrastus, klasterius, spalvingą orkestruotę, kurią savitu atspalviu bene pirmą kartą jo akademinėje muzikoje papildo sintezatorius. Čiurlionis čia charakterizuojamas jo mėgstamų ir harmonizuotų liaudies dainų "Bėkit, bareliai", "Beauštanti aušrelė" ir "Anoj pusėj Nemuno" motyvais bei šalutine poemos "Jūra" tema.
Kalbėdamas apie savo 1998 metais parašyto kūrinio "Kvailių laivas" trims trimitams ir trims trombonams atsiradimo aplinkybes,
Šarūnas Nakas pabrėžia, kad "pjesėje naudojami nedeformuoti Čiurlionio muzikos implantai - iš simfoninės poemos "Miške" ir įvairių fortepijoninių preliudų, pakaitomis su šiurkštaus skambėjimo, disonuojančiais ir kiek sutartiniškais mano paties epizodais. Kūrinys ironizuoja perdėm tiesmuką Čiurlionio muzikos citavimo ir negrabaus idėjų eksploatavimo tradiciją, tokią gają lietuvių muzikoje pastaraisiais dešimtmečiais". Tačiau sąraše esantys kūriniai neatskleidžia tiesmuko Čiurlionio muzikos citavimo. Netgi priešingai: neskaičiuojant penkių Klaipėdos kompozitorių bendro kūrinio - 1995 metais parašytų simfoninių variacijų Čiurlionio preliudo VL 188 (Op. 7 Nr. 4) tema, vos penkiose kompozicijose, sukurtose iki 1998 metų, yra panaudotos Čiurlionio kūrinių citatos. Be minėtų Kutavičiaus "Dzūkiškų variacijų" ir Balsio "Portretų", tarp naujesnių kūrinių yra
Vidmanto Bartulio "Hommage à Čiurlionis" sintezatoriui ir saksofonui (1995), kuriame pinami kelių Čiurlionio chorinių, simfoninių bei fortepijoninių kūrinių atgarsiai; Lino Paulauskio žaisminga dainelė "Ar būna pasaulyje taip?" (1996) pagal Sigito Gedos žodžius, kurioje suausti du Čiurlionio preliudai VL 188 ir VL 338; bei Giedriaus Kuprevičiaus audiovizualinė oratorija "Pasaulio sutvėrimas XX amžiaus pabaigai" (1998) kurioje, pasak kompozitoriaus, "tik "Faunos" dalyje yra nedrąsi citata iš simfoninės poemos "Miške" pradžios".
Postmodernios transformacijosPostmodernaus montavimo, perkūrimo, transformavimo ir citavimo tradicija tampa žymiai apčiuopiamesnė jau po Šarūno Nako kūrinio sukūrimo. Nemaža citatų atrandame 2000 metais Lietuvos kompozitorių sąjungos ir Amerikos lietuvių meno draugijos skelbtam konkursui parašytuose dešimtyje fortepijoninių kvintetų.
Mindaugo Urbaičio "Ramybė" ištisai, tarsi minimalistinėje esamų fragmentų dėlionėje, sumontuota iš septynių Čiurlionio fortepijoninių kūrinių ir simfoninės poemos "Miške" citatų.
Remigijaus Merkelio "MiKonst", kurio kulminacijoje pasigirsta Čiurlionio Preliudo d-moll ir Noktiurno cis-moll citatos, žaidžiama Čiurlionio vardų trumpinio muzikine interpretacija (nuolat besikartojančia mi nata - mi konstanta), drauge prisimenant Čiurlionio pomėgį kurti muzikines kriptogramas.
Lino Rimšos "Tėti, atspėk, kas čia?" (2004) Čiurlionio Preliudas d-moll transformuojamas į svajingą džiazo baladę. Tų pačių metų
Antano Kučinsko rekompozicijų diptike "Čiurlionio jūra" (įrašui ir video) ir "Čiurlionio miškas" (audiovizualinė instaliacija patefonams) apsieinama ir be transformacijų - čia vienas ant kito tiesiog klojami skirtingų jo simfoninių poemų atlikimų įrašai. Pasak kompozitoriaus, "reflektuojama ne tiek muzika, o daugiau paties Čiurlionio-klasiko, didžiųjų kūrėjų epochos pabaigos konceptas. Tai savotiška "bambagyslės" tarp jo ir dabarties kūrėjų nutraukimo akcija. Pirmoji dalis, "Čiurlionio jūra" - savotiškas saulėlydis (videoprojekcijoje realizuotas galaktinio pulsaro įvaizdžiu), o antroji, "Čiurlionio miškas" - tai šermenys".
Tačiau nei MKČ ženklu pažymėtų kūrinių skaičius (kiekvieną dešimtmetį sukurtų kūrinių daugėja), nei kompozitorių amžiaus skerspjūvis (visos kompozitorių kartos atstovaujamos tolygiai), nerodo jokių Čiurlionio įtakos šiandienos muzikinei kultūrai silpnėjimo požymių. Stambios sukaktys tampa impulsu vis stambesniems ir išradingesniems sumanymams. Minint 130-ąsias metines, šiemet buvo sukurti dar trys stambūs vokaliniai-instrumentiniai opusai: Vytauto Barkausko misterija "Vasara. Druskininkai, 2005" vargonams, skaitovui, sopranui, mišriam chorui ir 4 instrumentams, Vidmanto Bartulio "Kelias" chorui, saksofonui, mušamiesiems ir fonogramai (abiejuose kūriniuose remiamasi Čiurlionio tekstais) bei Alvido Remesos "Jubiliejinės šventos mišios" sopranui, bosui, chorui ir orkestrui.
© Rokas Zubovas
Lietuvos muzikos link Nr. 11
