Klasikinė / Šiuolaikinė
  Kompozitoriai
  Kūrinių paieška
  Natų leidiniai
  Įrašai
  MILC biblioteka
  Lietuvos muzikos link
  WNMM Nr. 18
  Knygos
  Kontaktai
Džiazas
Folk / World / Country
Pop / Rock / Urban
Elektroninė
Senoji estrada

Mūsų adresas

Mozaika Balio Dvariono šimtmečiui

Balio Dvariono (1904-1972) vaikystė prabėgo Lietuvos pašonėj, Liepojos uostamiestyje, Romos katalikų bažnyčios vargonininko ir muzikos instrumentų meistro Dominyko Dvariono šeimoje. Iš vienuolikos Dvarionų vaikų septyni tapo profesionaliais muzikais. Apie daugumą jų šiandien galima būtų parašyti po knygą, ir jos atrodytų labai skirtingai. Tiesa, daugeliui jų muzika tapo vienaip ar kitaip artima, su ja buvo natūraliai susigyventa per namuose buvusius instrumentus, per dainavimą ir giedojimą, per bažnyčios vargonus. Boleslovas, vėliau tapęs Baliu (o namiškių ir artimųjų vadintas Bolka) jau visai rimtai vargonuoti pradėjo būdamas dvylikos metų. Regis, šis instrumentas išjudino jo polinkį improvizuoti (tam buvo palanki ir katalikų liturgija). Balys yra pasakojęs apie savo "chaltūrą" restoranėlyje, apie grojimą nebyliame kinematografe, kur, manytina, ypač pravertė jo improvizavimai. Gal į pasąmonę nusėdo ir anuometinio kino formos dalykai, vėliau transformuotais pavidalais veikę šio muziko kūrybą?

Viskas jo biografijoje panašu į mozaiką. Baliui tai taps savastimi, savotiška "antrąja prigimtim", neretai gan mįslinga. Natūrali ir aiški buvo jo aplinkoje skambėjusių kalbų mozaika: lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių, jidiš. Taip ir su muzika. Lyg dar viena kalba. Visko toje muzikoje buvo - nuo šlageriukų iki Johanno Sebastiano. Pirmieji vėliau pasiviliojo brolį Antaną Dvarioną, iš kurio įvairialypių muzikos studijų ir tokios pat margos praktikos šiandien beliko prieškariu Londone lietuviškai įdainuotos dainelės. Kažin ar manė, kad jų dėka išliks kaip lengvojo žanro atlikimo klasikas - labiau tą gal padarė "tarp kitko", kaip ne vienam Dvarionų būdinga. Taigi mozaika turbūt labiausiai tiktų daugelio šios šeimos narių portretui - profesiniam, psichologiniam, perteikiančiam gyvensenų vingius, ne visada įspėjamas mįsles, improvizacijas.

Pasimokęs Liepojoje pas latvių kompozitorių ir vargonininką Alfredą Kalninį, 1920 metais su būreliu lietuvių muzikų nuvyko į Leipcigą. Jadvyga Čiurlionytė romantiškai (tam būta pagrindo) rašo apie drauge su Baliu lankytus užsiėmimus tenykštėje konservatorijoje (1920-1924), paskaitas universitete, koncertus ir spektaklius. Vėliau artimas bičiulis taps uoliu jos brolio Mikalojaus Konstantino muzikinės kūrybos propaguotoju. Čiurlionytės supeikti Teichmüllerio pianizmo technikos principai Dvarionui, regis, irgi nevisai tiko. Iš jo laiškų seseriai Reginai (vadintai Pina - visi toje šeimoje turėjo pravardes) galima spręsti, kad tik vėliau, besitobulindamas Berlyne pas Egoną Petri (1925-1926) - vieną žymiausių praėjusio amžiaus pianistų, išmoko skambinti minimaliomis fizinėmis sąnaudomis. Bet gal Teichmülleris turėjo nemenką poveikį formuojantis interpretavimo, stiliaus suvokimo principams? Iki paskutinių Dvariono gyvenimo metų tuo buvo galima gėrėtis besiklausant jo skambinimo. Pamenu, kaip jis netikėtai atėjo į kaimynystėje gyvenusios pianistės vardadienį. Ji buvo neseniai nusipirkusi naują "Blüthner" firmos fortepijoną, kolegos ir draugai šventė jos vardadienį. Atėjo nekalbus, išgėrė puodelį kavos, paskui sėdo prie fortepijono ir pradėjo nuo Chopino miniatiūrų - visi sukluso, gal neįpratę profesoriaus interpretacijose girdėti tiek daug romantinio įkvėpimo. Bet skambindamas sėdėjo "lyg uola". Ta dvasia smelkėsi ir į Haydno Andante con variazioni - tai buvo dvigubai netikėta, intymu, sugestyvu. Baigęs atsistojo ir išėjo - nei žodžio nespėjęs (o gal nenorėjęs) išgirsti, nei žodžio niekam netaręs. Nuostabos žodį jam pasakiau po kelių dienų, džiaugdamasis artėjančiu rečitaliu, taigi proga Filharmonijos salėje vėl išgirsti šitokį Andante... Atmetė šį mano lūkestį, sakydamas, jog ana interpretacija buvusi "ne scenai", kad scenoje šitaip grojamas kūrinys "būtų šlapias".

Taigi tas privatus stebuklas - viena iš daugybės jo gyvenimiškų ir kūrybinių improvizacijų. Studijų metais Leipcige, tarsi žaisdamas ar nuotykį patirdamas, pradėjo lankyti tik kompozitoriams skirtą Stephano Krehlio vedamą harmonijos kursą, avantiūriškai į jį įtraukdamas ir Čiurlionytę. Šis pedagogas kartą įėjęs į klasę spustelėjo didžiosios oktavos h ir paklausė, kas tai. Absoliučios klausos Čiurlionytė iš sykio pasakė garso pavadinimą, o Dvarionas - jog tai Schuberto "Nebaigtoji simfonija". Taip, ji būtent šiuo garsu prasideda.

Profesinius kompozicijos pagrindus Dvarionui Leipcige sutvirtino Sigfridas Karg-Elertas, tačiau konservatoriją 1924 metais jis baigė gavęs pianisto diplomą. Netrukus Kaune įvyko jo pirmasis rečitalis. Grįžęs iš Berlyno 1926 m. rudenį, Dvarionas buvo pakviestas dėstyti fortepijono specialybę Kauno muzikos mokykloje (būsimojoje Konservatorijoje, kurios profesoriumi tapo 1947 m.). Ir vėl, tarsi improvizuodamas, ėmėsi vadovauti orkestro, kamerinio ir operos ansamblio užsiėmimams. Jo asmenybės žavesys, nenuspėjamų galių muzikalumas jį bemat suartindavo tiek su vietiniais, tiek su atvykusiais muzikais. Akomponuodamas iš sykio galėdavo transponuoti. Buvo laimės kūdikis - tiek "žaisdamas" muzikos, tiek gražiosios lyties kerais. Šiam amplua liko ištikimas visą gyvenimą, jis neatsiejamas ir nuo jo unikalaus artistiškumo, teatro pradų gyvenimo situacijose pajautimo.

Su teatru susijusi ir jo kaip kompozitoriaus veiklos pradžia ir pabaiga. Balys Dvarionas yra muzikos šešiems dramos spektakliams autorius - nuo "garsais apiformintos" Vytauto Bičiūno komedijos Kauno lengvųjų žanrų teatre "Vilkolakis" iki paskutinį gyvenimo pavasarį parašytos muzikos Panevėžio teatre statytai Henriko Ibseno "Hedai Gabler". Muzikinio teatro žanrą Balys Dvarionas pirmąkart išbandė 1931 metais, parašęs vieną pirmųjų lietuviškų baletų - vienaveiksmes Piršlybas. Jame atskirų šokių ir scenelių seka visai pasiteisino; kas kita, kai žymiai vėliau ėmėsi operos Dalia (1956-1958) pagal Balio Sruogos dramą "Apyaušrio dalia". Vienoks ar kitoks muzikinio mąstymo vientisumas, dramaturginis priežastingumas čia pakeičiami spontaniškai kūrėjo vaizduotėje kilusiais, tai labai nuoširdžiais, tai atvirai trafaretiškais epizodais. Opera - žiaurokas žanras, bet savo "burtažodžiais" tikinčiam kompozitoriui ji, šiaip ar taip, nusišypsojo meiliau negu prieš dešimtmetį kuriant Simfoniją e-moll (1947).

Sėkmės ir nesėkmės (dabar tai dar aiškiau matyti) dėliojosi pakaitom. Po minėtos Simfonijos, vieną didžiųjų įkvėpimo akimirkų niūriais 1948 metais buvo sukurtas gyvenimo pilnatve trykštantis Smuiko koncertas - pirmasis lietuvių muzikos istorijoje. Pašonėj jau kurį laiką buvo puikus smuikininkas Aleksandras Livontas, su kuriuo buvo suartėta muzikuojant trio ansamblyje (ar ne tai buvo paskata 1946 metais parašyti romantinę pjesę smuikui Prie ežerėlio - vieną populiariausių, daugybę kartų aranžuotą lietuviško smuiko repertuaro kūrinį?). Paties autoriaus iniciatyva Maskvoje atliktas romantinio stiliaus Koncertas, grįstas lietuvių liaudies dainų citatom, sakytum, atitiko tuomet kūrėjams keliamus socrealizmo kriterijus. Bet Dvarionas juos savaip pakoregavo ir toli pranoko, o drauge neutralizavo ir 1949 m. už Koncertą skirtos pirmojo laipsnio Stalino premijos svarbą - šis faktas šiandien reikšmingas nebent istoriniu požiūriu. Pritaikytas gyvybingai Livonto smuikavimo ekspresijai, kūrinys žavėjo nuostabia autoriaus ir atlikėjo siekių vienybe.

Kitas atlikėjo inspiruotas pavyzdys - daina Žvaigždutė. Lyg menkas krislelis šalia monumentalaus Koncerto, bet ypatingas, išskirtinis. Kai puiki to meto operos ir kamerinio repertuaro dainininkė Vincė Jonuškaitė kompozitoriui padavė lapelį su mėgėjišku, paauglio parašytu tekstuku, Dvarionas pabandė jį išgirsti dainininkės atliekamos dainos pavidalu, bet nieko iš to neišėjo. Tačiau kai 1943 metais, grįžęs iš koncertinės kelionės su Beatriče Grincevičiūte, kompozitorius pavargęs nukreipė žvilgsnį į po rašomojo stalo stiklu pakištą ir pamirštą popieriaus lapelį, eiles išsyk išgirdo dainuojamas Beatričės balsu. Beliko sėsti ir užrašyti.

Paprastutė, o drauge mįslinga daina. Ją kuriant 1943-aisiais Lietuvoje būta vokietmečio, o dar anksčiau, Dvariono studijų Vokietijoje metais, bendrauta su įvairaus lygmens vokiška muzika. Tad pabandžius Žvaigždutę įsivaizduoti su kokiu nors saldoku vokišku tekstu, ar greta neatsistotų daina apie Vilją iš Franzo Leharo Linksmosios našlės, dainuojama Elisabeth Schwarzkopf? Ir tuoj bėda: Žvaigždutė - arba Beatričei, arba Schwarzkopf lygmens dainininkei. Kiek švelniau ši problema paliečia ir Smuiko koncertą. Kai bandomos kitokios nei Aleksandro Livonto interpretacijos, pradedi galvoti, kad dviejų burtininkų sutelktus kerus sklaido laiko vėjai.

Labai panašiai keblios Dvariono pjesės fortepijonui ir subjektyvių įžvalgų prisodrintas Pirmasis fortepijono koncertas (tuo tarpu Antrasis - dar vienas "laiko dvasios" ir "maskvietiškų" trafaretų pavyzdys, nesietinas su kompozitoriaus stiliaus savitumo paženklintais fortepijono opusais). Pažinojusiam Balį Dvarioną jos neretai kalba ne tiek tekstu, kiek subjektyviom potekstėm. Kodėl jis, puikus pianistas, tik pokariu ėmėsi rašyti muziką savo instrumentui? Nuojauta sako, jog slogioje sovietmečio aplinkoje kompozitorių kartais veikė reikmė "pasikalbėti" su ypač artimu vienminčiu. O yra romantinių miniatiūrų, linkstančių į ne visada linksmą humorą - tada atrodo, jog to nepatyrę, su autoriumi nebendravę interpretuotojai tik "numeta" tuščius kevalėlius. Nemažai tų pjesių rašytos "vaikams ir jaunimui" (pavyzdžiui, pedagoginiame repertuare įsitvirtinę ciklai Mažoji siuita ir Žiemos eskizai), nors jo duktė, puiki pianistė Aldona Dvarionaitė, kone visą gyvenimą prie jų artėjo, kol toji muzika jai dar kitaip, negu tėvui atliekant, atsivėrė.

Atverti, priartinti muziką, ja užkrėsti - tai ir Dvariono pianistinės pedagogikos, ir dirigavimo kertinis akmuo. Tą darydavo lakoniškai, neretai pasitelkdamas tik jam būdingus aforizmus (beje, vienas žymiausių ir šmaikščiausių jo chorinių kūrinių vadinasi Patarlės), minčių užuomazgas, kurias adresatai turėdavo pratęsti. Kompozitorius yra minėjęs, jog jam neįdomu klausytis interpretacijų, kur viskas iki galo atskleista.

Dirigavimas į Dvariono gyvenimą irgi atėjo improvizuotai. Pagrindinė mokykla šioje srityje buvo puikūs "Gewandhaus" simfoniniai koncertai Leipcige, kur fortepijoną tuo metu studijavęs Dvarionas stebėdavo aukščiausio rango dirigentus. Po savo debiuto 1931 metais Kaune, diriguojant koncertą, kuriame fortepijonu solo grojo buvęs jo fortepijono profesorius Egonas Petri, jau kaip tos srities praktikas 1934 metų vasarą Dvarionas nuvyko pasitobulinti į Tarptautinę dirigentų akademiją Zalcburge. Išugdęs Kauno radiofono orkestrą, kuriam vadovavo iki 1938 metų, vieną 1939 metų semestrą Leipcige lankė Hermanno Abendrotho vadovaujamą dirigavimo kursą. Grįžo su antruoju, eksternu gautu tos konservatorijos diplomu.

Taip patvirtintą profesinį rangą netrukus vėl sujungė su gyvenimo suteiktomis galimybėmis improvizuoti: prieš pat Antrąjį pasaulinį karą 1939 metais iš lenkų atgautame Vilniuje jo bičiulis Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, tapęs miesto vyriausiuoju inžinieriumi, ėmėsi kelio darbų Vilniaus-Kauno trasoje. Paaiškėjo, jog žemę kasa nemažai muzikų, kuriuos architektas rekomendavo Dvarionui, svajojusiam apie orkestrą Vilniuje. Improvizuotai į pirmąjį naujai įsteigto Vilniaus miesto savivaldybės simfoninio orkestro koncertą solistu buvo pakviestas europinio rango pianistas Stanisławas Szpinalskis. 1940-aisiais šį orkestrą sujungus su Kauno radiofono orkestru, Balys Dvarionas tapo pirmuoju Lietuvos filharmonijos simfoninio orkestro (šiandieninio Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro) - vieno seniausių ir iki šiol aktyviausiai lietuvių muziką puoselėjančių kolektyvų - vyriausiuoju dirigentu.

Apie save gyvenimo saulėlydyje mąstydamas Balys Dvarionas yra pasakęs: "Kur nėra bedugnių, ten ir kalnų nėra". O apie kalnus - kad jų esama ir nedidelių, tačiau gražių, reikia tik tą grožį įžvelgti. Vėlyvieji Dvariono Mikropreliudai (ir ne tik jie) tą iškalbingai byloja.

 

© Edmungas Gedgaudas

Lietuvos muzikos link Nr. 9

© Muzikos informacijos ir leidybos centras, A. Mickevičiaus 29, 08117 Vilnius, tel: (8 5) 272 69 86. Siųskite klausimus / komentarus adresu [email protected]
Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Medžiagą galima naudoti autorių ir atlikėjų reklamos tikslais, tačiau būtina minėti autorių ir šaltinį, jei jie yra žinomi. Jei tokių nuorodų nėra, šaltinis yra Muzikos informacijos ir leidybos centras (MILC).