Jubiliejinio 50-ojo festivalio "Varšuvos ruduo" programoje pirmą kartą skambėjo festivalio užsakymu parašytas Onutės Narbutaitės simfoninis kūrinys krantas upė simfonija (riva fiume sinfonia), fortepijoninis duetas Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai skambino mėgstamiausių festivalio lietuvių kompozitorių Broniaus Kutavičiaus Disputą su nepažįstamuoju bei Osvaldo Balakausko Movimenti II.
"Varšuvos rudens" mitas
"Varšuvos ruduo" lietuvių muzikos kontekste ilgus metus veikė kaip gerokai mitologizuotas fenomenas, kuris buvo nusakomas tokiomis metaforomis kaip "langas į pasaulį", "tiltas tarp Rytų ir Vakarų", "laisvės sala" ir pan. Unikalią sovietmečiu klestėjusio festivalio padėtį lėmė tarptautinio šiuolaikinės muzikos renginio monopolis regione, gausios liberalia norėjusios atrodyti valdžios subsidijos ir beveik jokio socrealizmo festivalio programose. Bene artimiausiame Vilniui megapolyje kiekvieną rudenį grojo Schönbergą, Bergą, Weberną, Varèse'ą, Stravinskį, dominuojančias Vakarų avangardo naujienas – Boulezą, Nono, Dallapiccolą, Maderną, Cage'ą, Feldmaną ir daugybę kitų. Vakarų kompozitoriai noriai važiavo į festivalį – ne tiek daug buvo progų pamatyti, kas vyksta už geležinės uždangos. Tad festivalis nuolat žavėjo tam tikra artumo svarbiausioms šiuolaikinės muzikos figūroms aura, unikalia koncertų garsine (plokštelės su koncertų įrašais pasirodydavo kitą dieną po koncerto!) bei tekstine dokumentacija.
Visa tai 7-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje neabejotinai darė poveikė lietuvių muzikos modernėjimui, madingos komponavimo technikos (serializmas, aleatorika, koliažas, ankstyvoji elektronika) atsirado ir lietuvių muzikoje, nors tokio "mimetinio" avangardizmo ugnelė išblėso gana greitai, jau 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Ryškų pėdsaką ir ilgalaikį poveikį lietuvių muzikoje paliko Witoldo Lutosławskio asmuo ir kūryba, jo savita sukurta dvylikatonė sistema, kontroliuojamos aleatorikos idėja bei jos užrašymo būdai, Krzysztofo Pendereckio kultivuotos garso masės ir klasteriai, vadinamos šiame regione paplitusiu terminu sonorika / sonorizmas. Kiekvieną sezoną lietuviai iš "Varšuvos rudens" parsigabendavo šviežiausių įspūdžių ir idėjų, kurių poveikis kol kas nėra plačiau nagrinėtas, nors galima daryti prielaidą, kad lietuvių muzikos "kitoniškumas" lyginant su latvių ar estų muzika iš dalies yra susijęs su lenkų muzikos, "Varšuvos rudenų" bei susijusių įvykių įtaka.
Lietuvių muzika "Varšuvos rudenyje"
Ilga festivalio istorija, sudėta į storokus išsamius kasmet leidžiamus "Varšuvos rudens" bukletus, mena įvairių lygių festivalio kontaktus su lietuvių muzika: labiau oficiozinius sovietmečio laikų valstybinio Lietuvos kvarteto (1965), kelis Lietuvos kamerinio orkestro (1971, 1978) koncertus, taip pat premjerų ir atlikimų istoriją, prasidėjusią naujaisiais laikais 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, paženklintą laisvu kūrybingų asmenybių ir muzikinių bendruomenių bendradarbiavimu, besitęsiančiu iki šiandien.
1987 metais "Varšuvos ruduo" pirmą kartą užsakė naujus kūrinius lietuvių kompozitoriams – taip atsirado ne visai įprastas Broniui Kutavičiui kūrinys vokišku Richardo Dehmelio tekstu Die stille Stadt sopranui ir fortepijonui, Karolio Szymanovskio atminimui bei Osvaldo Balakausko Tyla. Le Silence Oskaro Milašiaus tekstu, lietuvių bei prancūzų kalbomis keturiems solistams ir kameriniam orkestrui. Nuo šių metų lietuvių kompozitorių kūryba į festivalio programas sugrįždavo beveik kasmet: "Varšuvos ruduo" nuolat rodė dėmesį istoriškai, geografiškai ir mentaliai artimai periferijai, taip įtvirtindamas ir savo kaip šiuolaikinės muzikos centro statusą.
Tad simptomiška, kad daugiausia dėmesio festivalio rengėjai skyrė egzotiškajam Broniaus Kutavičiaus minimalizmui (nors festivalis nerodo didelių simpatijų amerikietiškajai jo atmainai): "Varšuvos rudenyje" skambėjo beveik visos jos garsiosios oratorijos, simfoniniai ir kameriniai kūriniai. Kitas į festivalį nuolat sugrįžtantis kompozitorius yra Osvaldas Balakauskas, tam tikrais kūrybos ir asmenybės aspektais artimas lenkų muzikos guru Witoldui Lutosławskiui (būtent Balakauskui 1994 metais buvo užsakytas hommage à Lutosławski – kūrinys Meridionale). Festivalyje 8-ojo dešimtmečio pabaigoje – 9-ojo pradžioje vykę restituciniai procesai užkabino ir emigrantą Vytautą Bacevičių: 1993 metais Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Gintaro Rinkevičiaus festivalyje atliko Vytauto Bacevičiaus Elektrinę poemą ir Šeštąją simfoniją.
Varšuvos rudenį į savo kūrybines biografijas yra įsirašę ir daugiau lietuvių kompozitorių (Feliksas Bajoras, Vidmantas Bartulis, Algirdas Martinaitis, Onutė Narbutaitė ir kt.) bei atlikėjų – jau minėti valstybinis Lietuvos kvartetas, Lietuvos kamerinis orkestras (dir. Saulius Sondeckis ir Juozas Domarkas), Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (dir. Gintaras Rinkevičius). Įsimintiną rečitalį 1997 metais festivalio programoje surengė ansamblis Ex tempore / Saga Duo, tačiau lietuvių atlikėjai nebuvo dažni "Varšuvos rudens" programų svečiai, ir lietuvių kompozitorių premjeros / atlikimai dažniausiai buvo patikimi lenkų muzikams. Įdomu ir tai, kad įvairiais lygiais besiplėtojant lietuvių ir lenkų muzikų kontaktams, "Varšuvos rudens" pasirinkimų lietuvių muzikoje spektras visgi liko ganėtinai siauras.
Onutės Narbutaitės premjera jubiliejiniame "Varšuvos rudenyje"
50-asis "Varšuvos ruduo" lieka ištikimas savo tradicijoms: į festivalio programą įtraukti pianistai Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai, kurie skambino Osvaldo Balakausko Movimenti II (2007) bei Broniaus Kutavičiaus Disputą su nepažįstamuoju (1982), abu kūriniai dviem fortepijonams su fonograma. Tačiau bene svariausias lietuviškas akcentas šių metų programoje tenka naujam pagal festivalio užsakymą sukomponuotam Onutės Narbutaitės simfoniniam kūriniui krantas upė simfonija (riva fiume sinfonia), kurį rugsėjo 25 d. atliko Sinfonia Varsovia, vadovaujama Christopherio Lyndon-Gee.
|
nuotrauka: Marek Szymański
|
Naujasis kūrinys Onutei Narbutaitei jubiliejinio festivalio proga užsakytas neatsitiktinai: lenkų muzikai itin vertina kompozitorės kūrybos individualumą ir kartu glaudų ryšį tiek su Europos, tiek ir su lokalia Lietuvos kultūros tradicija, nehermetišką jos muzikos kalbą ir spinduliuojantį "natūralų grožį". (Andrzej Chłopecki).
"Užsakymą gavau 20-čiai minučių muzikos, tačiau norėjosi ne vienadalės kompozicijos, bet labiau simfonijos tipo kūrinio, – sako kompozitorė, nepanorusi kompozicijos vadinti Ketvirtąja simfonija ir parašytai muzikai sugalvojusi labiau metaforišką pavadinimą. – Šiuolaikinėje muzikoje labai jau tipišku tapo įvairių gamtos reiškinių imitavimas, tačiau šiame kūrinyje tiek upė, tiek krantas yra labiau poetinės ir mitinės sąvokos. Turėjau galvoje mitinę Stikso upę ar Letą, taigi tam tikrą metaforišką žmogaus situaciją. Nors muzika iš tikro yra gana taki, skirtingi vaizdiniai lyg neriasi vienas iš kito ir įvairios padalos plaukia viena iš kitos."
Pasak kompozitorės, naujasis kūrinys turi simfonijos bruožų klasikine prasme, kai skirtingos padalos atsiskiria kaip kontrastingi vaizdiniai. Kaip ir daugelis Onutės Narbutaitės kūrinių, šis taip pat pasižymi aiškia koncepcija ir proporcinga kūrinio forma: kūrinyje aiškiai atsiskiria trys skirtingos nuotaikos ir struktūros padalos, iš kurių kiekviena trunka dvigubai trumpiau nei prieš tai buvusi.
Onutė Narbutaitė: "Didžioji kūrinio dalis (trunkanti ilgiau nei pusę laiko) kaip tik primena simfoniją, ji aktyvesnė, veržlesnė, joje yra tam tikro simfoniškumo. Man ji asocijuojasi su plazdėjimu, intensyvumu, laisvės pojūčiu. Vietomis ji yra lyg lengvas skrydis, vietomis lyg galinga vizija su "vėliavom ir kardais".
Antroji padala yra labai kameriška, lyg atskirų instrumentų atsiskyrimas, vienišėjimas, sakyčiau, labai introspekcinė. Čia dominuoja visai kitokia faktūra, delikati, dūži, ir kitoks – lyg kamerinio ansamblio – skambesys. Ši dalis yra išgyventa, rašyta itin susikaupus, kai jau visai nebuvo svarbu naudojama technika. Nors ji užima mažiau laiko, man ji svarbiausia. Tai lyg tyli kulminacija prieš pabaigą. Vienišos sielos kelionė į kitokį krantą.
Trečioji padala yra lyg koda, joje daug vario, žemų tonų. Pabaigą, tiesą sakant, planavau abstraktesnę, gal tai būtų ir labiau patikę įvairios abstrakčios šiuolaikinės muzikos fanams (na taip, visuomet rašydamas diskutuoji, yra daug laiko). Tačiau, kaip sakydavo Jonas Nabažas konservatorijoje, "prieš kompozitoriaus valią atsirado ispaniški motyvai". Taip ir man savaime išplaukė pustoniais judantis tercijos intervalas, ateinantis dar iš pirmosios kūrinio padalos, ir nevalingai pabaigoje atsirado nedidelė užuomina į Bachą. Leidau sau ją palikti."
Naujasis simfoninis opusas yra ne tik nuolatinė diskusija su įvairiomis nūdienos muzikos "gero tono" taisyklėmis, dialogas su simfoninės muzikos tradicija, bet ir savųjų simfoninio rašymo patirčių papildymas ir patęsimas. Antrojoje simfonijoje (2001) kompozitorė nesibaimino išplėtotų romantinių gestų, prasišviečiančio tonalumo, ryškesnio meloso, tuo tarpu La Barca (2005) yra žymiai disonaniškesnė, jos faktūra itin diferencijuota ir trapi, tembrai šalti, melodika lyg pabirusi, nesiformuojanti į aiškesnę retoriką. Kuo skiriasi naujasis kūrinys?
Onutė Narbutaitė: "Lyginant su La Barca naujojo kūrinio spalvos yra labai šviesios, daug padidintų trigarsių, šviesios harmonijos, aukštų registrų. Ypač pirmojoje dalyje yra nemažai kontrastų tarp drąsių unisonų ir komplikuotų harmoninių epizodų, sutirštėjimų. La Barca konkretaus melodizmo apskritai nėra, o naujajame kūrinyje jis yra, tačiau gerokai abstraktesnis nei Antrojoje simfonijoje, todėl turbūt labiau siejasi su mano ankstesniais kūriniais. Čia taip pat prasišviečia tonalios harmonijos, tačiau yra ir žymiai daugiau chromatinių judėjimų, glissando etc. Žinoma tai šiuolaikinėje muzikoje taip pat yra tam tikra prasme aptrinta, tačiau bandžiau išgauti naujų harmoninių ėjimų juos derindama su konkrečia harmonija. Styginiai čia groja daug, bet neturi tokio romantinio, ekspresyvaus vaidmens, o antroji padala remiasi obojaus, fagoto solo. Į orkestrą po ilgo laiko susigrąžinau fortepijoną, kuris labiau panaudojamas kaip spalva ir šliejasi prie mušamųjų grupės. Beje, pačių mušamųjų yra gerokai mažiau."
Ši, kaip ir daugelis kitų Onutės Narbutaitės simfoninių partitūrų primena kruopščiai detalizuotus grafikos darbus – atskirų instrumentų partijos labai diferencijuotos ir niuansuotos, gausiai nusėtos dinaminiais ir kitokiais artikuliacijos ženklais. Šių faktūrų lankstumas ir ritminis kaprizingumas, dinaminis mirgėjimas ir šešėliavimas atgyja tik dėmesingų atlikėjų rankose, sugebančių skaityti ir perteikti šios muzikos nuotaikų niuansus, kartu neprarandant visumos pojūčio.
Šį opusą kompozitorė dedikavo "savo sunkiai sergančiai, bet nuostabiai stipriai Mamai. Deja, ji jo nebeišgirs." Naujasis kompozitorės opusas Lietuvoje pirmą kartą skambės festivalio "Gaida" atidarymo koncerte. Kūrinį atliks Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas B Tommy Anderssono.
© Daiva Parulskienė
Lietuvos muzikos link Nr. 15
