|
nuotrauka: Valerij Koreškov
|
Ramiai ir diskretiškai liepos 10 d. išėjo viena iškiliausių lietuvių muzikologių Ona Narbutienė. Iki paskutinių gyvenimo mėnesių ji tęsė darbus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir prie rašomojo stalo, publikuodama vis naujus straipsnius, rūpinosi įvairiausiais lietuvių muzikos reikalais ir tik artimiausias kolegų bei bičiulių ratas žinojo, kad jau dvejus metus Onutė (taip mes ją vadindavome) atkakliai kovojo su nuožmia onkologine liga.
Jaunystėje patirtos stalininės represijos (šešerius metus ji su šeima praleido Sibiro tremtyje) uždelsė Onos Narbutienės profesinį brendimą, užtat suformavo tvirtą charakterį, ryžtą siekti užsibrėžto tikslo. 1960 m. baigusi tuometinę Lietuvos valstybinę konservatoriją (Juozo Gaudrimo muzikos istorijos klasę), Ona Narbutienė nuveikė stebėtinai daug, tirdama ir propaguodama lietuvių muzikinę kultūrą.
Penkiolikoje jos knygų rūpestingai atkurta iškilių praeities kompozitorių (nuo lietuvių muzikos patriarcho Juozo Naujalio iki prieškario modernisto Vytauto Bacevičiaus) ir atlikėjų (Antano Kučingio, Stasio Baro) kūrybinė veikla. Šiose knygose kruopščiai surinktų faktų mokslinė analizė ir įžvalgūs apibendrinimai, pelnę autorei menotyros daktarės laipsnį, pateikti patrauklia, eiliniam muzikos mėgėjui prieinama forma.
Tačiau Onos Narbutienės dėmesio centre visada buvo mūsų dabarties muzikinio gyvenimo problemos ir aktualijos. Tai liudija daugybė periodikoje skelbtų straipsnių, pranešimai, skaityti Lietuvos ir užsienio tarptautinėse konferencijose Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje, Lenkijoje.
Dėl savo komunikabilumo, gebėjimo bendrauti su auditorija Ona Narbutienė buvo nepamainoma rengiant jubiliejinius vakarus ar naujų knygų pristatymus, radijo ir televizijos laidas, vedant koncertus. Užtektų paminėti jos talkininkavimą įspūdinguose Vilniaus styginių kvarteto koncertų cikluose, sistemingai aprėpiančiuose praeities ir dabarties, Lietuvos ir užsienio kompozitorių kūrybą, klausytojams jau pristačiusiuose visų Europos sąjungos valstybių muziką.
Ona Narbutienė buvo aktyvi visuomenininkė, daugelio svarbių kultūros projektų iniciatorė ir dalyvė. Nuo 1971 m. ji nuolat rinkta į Lietuvos kompozitorių sąjungos Valdybą ir Tarybą, 1975-1979 vadovavo muzikologų sekcijai. 1992-2000 m. Ona Narbutienė buvo kuratoriumo Buckower Begegnungen (Vokietija) narė, dalyvavo įvairių reikšmingų visuomeninių organizacijų, komitetų, tarybų veikloje. Dešimt metų ji organizavo ir vedė Thomo Mannno festivalio Nidoje muzikines programas, prisidėjo rengiant ir šiųmetinį, vienuoliktąjį.
Turėdama neeilinį pedagogės talentą ir pašaukimą, Ona Narbutienė įvairaus lygio muzikos mokymo įstaigose praleido didžiąją savo gyvenimo dalį. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Ona Narbutienė pasišventusiai, atsakingai ir su didžiule meile ugdė jaunąją mūsų muzikų kartą, išleido ne vieną jau spėjusį vaisingai pasireikšti muzikologą.
Onos Narbutienės darbai 1999 m. buvo įvertinti Nacionaline kultūros ir meno premija. Paskutinėmis gyvenimo dienomis ji dar spėjo pasidžiaugti Valstybės dienos (liepos 6) proga paskirtu Respublikos Prezidento apdovanojimu – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.
Visiems ją pažinusiems imponavo Onos Narbutienės valingumas, neišsenkanti energija, itin gilus pareigingumo jausmas. Kad ir kaip būtų užsiėmusi, ji visada rasdavo laiko ir dėmesio šeimai. Duktė Onutė Narbutaitė tapo tarptautiniu mastu pripažinta kompozitorė.
Įtemptas darbas, įvairiausi reikalai, buitiniai rūpesčiai neužtemdė jai taip būdingo optimizmo, gyvenimo džiaugsmo. Ji tarsi spinduliavo šiluma, geraširdiškumu, dvasingumu. Būtent tokia, su savo neužmirštama šypsena, ji išliks mūsų atmintyje.
© Algirdas Jonas Ambrazas
Lietuvos muzikos link Nr. 15
