Su kompozitoriumi kalbasi muzikologė Asta Pakarklytė
Skirtingais laikotarpiais Jūsų sukurtoje muzikoje susipina kuo įvairiausios šiuolaikinės ir etninės muzikos tradicijos, kultūros kodai, kasdienio gyvenimo formos, globalus istorinis muzikos palikimas, autoriniai kūrybiniai sumanymai. Panašu į postmodernistinę nuostatą, kurią pastaruoju metu keičia ir kiek modifikuoja vis nauji „post-“ būvio įvardinimai: postistorija, postprodukcija, posttechnologijos ir pan. Ar priskirtumėte save prie šios tendencijos, o galbūt į ją žvelgiate itin atsainiai ir skeptiškai? Kokia Jūsų kūrybos strategija ir galbūt pozicija į tai, „ką galima sukurti naujo“ ar „ką galima sukurti iš to, ką jau turime“?
|
nuotrauka: Algimantas Aleksandravičius
|
Man aktualiau būtų kalbėti apie tolesnius žingsnius: kaip tą galima padaryti ir kam tai būtų skirta. Nes muzikoje turime, nors ir keista, kone viską; be to, jau seniai, daugelį šimtmečių. Vakarietiškos muzikos konvencijos nuo Renesanso laikų yra gana universalios ir pajėgios kalbėti apie labai plačius dalykus.
Dalyvauti standartinėje koncertų salės akcijoje, susiformavusioje XIX amžiuje, nėra pats įdomiausias dalykas, nes tokiai specifiškai spektaklio formai (kostiumuoti atlikėjai, vaizdingi dirigento judesiai, tipiškos instrumentų konsteliacijos ir nuobodus apšviestos scenos dekoras) jau sunku atrasti kažką labiau intriguojančio. Šiandieninis gyvenimas teikia labai daug impulsų absoliučiai kitokiems muzikos ir jos pateikimo formatams, todėl to vengti arba nematyti nebūtų protinga. Dalis naujovių neabejotinai prigis ir bus įdomios ne tik premjerų metu, bet ir vėliau.
Jūs renkatės netradicines strategijas ne tik savo įvairialypėje kūryboje, bet ir socialiniame gyvenime: nedėstote muzikos akademijoje, nesate etatinis kokios nors įstaigos darbuotojas (kas būdinga beveik visiems lietuvių kompozitoriams). Negana to, atvirai kritikuojate festivalių industriją ir nepriskiriate savęs isteblišmentui (Filharmonijai, Kompozitorių sąjungai ir kt.). Kitaip tariant, esate „gyvosios kultūros“ atstovas, laisvasis menininkas. Galima pamanyti, kad tūnote kur nors pogrindyje kokiame nors mikrorajone, nors viešumos tikrai nevengiate: vedate radijo laidas, rašote tekstus, intensyviai kuriate festivaliams Lietuvoje, Jūsų muzika skamba ir užsienio muzikos tribūnose, o dabar štai – Nacionalinė premija. Kaip pakomentuotumėt tokį dvilypumą?
Tai nėra dvilypumas, o tik poreikis koncentruotis. Bet koks viešas judesys reikalauja kvalifikacijos ir kokybės, gero sociumo išmanymo ir gebėjimo gaudyti „idėjas ore“. Kasdienis darbas institucijose trukdytų tą pasiekti. Be to, tokia laisvė neretai efektyvesnė poveikio visuomenei požiūriu, nes esi gerokai lankstesnis ir greitesnis už tuos, kas geriausias valandas praleidžia tarnaudami įstaigose. Tai jokiu būdu nebyloja apie kokį nors laisvųjų menininkų socialinį ar kitokį uždarumą, greičiau – visai priešingai: esi tiek efektyvus visuomenei, kiek esi iš tikrųjų laisvas.
Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama Lietuvos tapatybės, jos simbolių formulavimui ir sklaidai užsienyje. Šiuo aspektu 1982–2000 m. egzistavęs Jūsų Vilniaus naujosios muzikos ansamblis buvo nepaprastai reikšmingas. Vėliau pasirinkote individualią veiklą ir Jūsų paties muzika ėmė skambėti Europos muzikos festivaliuose (taip pat JAV, Kanadoje ir netgi Indonezijoje). Galbūt galėtumėte palyginti šių dviejų skirtingų laikotarpių patirtis, svarbą (apskritai ir Jums asmeniškai). Ar pripažinimas svetur suteikia tvirtas garantijas savo šalyje?
Ansamblis egzistavo absoliučiai kitokioje epochoje, jo tikslai buvo kultūriniai ir politiniai, tarsi būtume bandę įrodyti, kad sugebame pasiekti tokių dalykų, kurių teoriškai anoje sistemoje nelabai galėjo būti. Nuo 1990 m. ansamblis daug važinėjo po įvairias šalis ir demonstravo lietuvių šiuolaikinę muziką didžiausiuose festivaliuose. Niekas kitas ligi tol ir po to šito praktiškai nedaro.
Dabartinė mano veikla visiškai kitokia, ji individualesnė ir sudėtingesnė, man beveik nereikia partnerių sumanymams realizuoti, bent jau tokiu atžvilgiu, kaip kad buvo ansamblio laikais.
Pripažinimas ir čia, ir kitur yra gana trumpalaikis dalykas, kuris nebūtinai atnaujinamas. Garantijų niekas neteikia jokioje šalyje, nes šiuolaikinio meno veikla beveik niekada neturi savaiminio tęstinumo, žinoma, jei tai nėra tarnavimas kokio nors dvaro interesams.
Pastaraisiais metais Jums svarbesni tampa tarpdisciplininiai žanrai: muzikos ir vaizdo instaliacijos. Ar taip siekiate išvengti grynosios muzikos rutinos, pabėgti nuo uždaro, apriboto ir konvencionalaus vienos disciplinos akademizmo? Kaip manote, ar tarpdiscipliniškumas galėtų būti vienu ryškiausių XXI a. kūrybinio mąstymo modelių?
Grynosios muzikos nėra lygiai taip pat, kaip ir grynosios tylos – tai tik abstrakcijos ir metaforos, bet ne tikrovė. Į viską žiūriu gerokai paprasčiau, kaip į amžiną reiškinį: nuo pat akmens amžiaus iki dabarties garsas visada susietas su daugybe kitų fenomenų ir sferų – o tai jau ir yra pats tikriausias, netgi esminis tarpdiscipliniškumas. Prisiminkite šamanų procedūras, liaudies dainos tekstus, atlikimo ypatumus ir aplinką, pianisto judesių retoriką, galų gale, jūsų erdvę, kurioje klausotės muzikos: niekada ir niekaip neįmanoma iš tų ryšių ištrūkti, viskas susiję „kapitaliai“ ir fundamentaliai.
Man labai svarbu, kad galėčiau viską – muziką, vaizdą, tekstus, režisūrą, montažą, erdvinį išdėstymą – daryti pats, be jokių tarpininkų. Jei bent kurį iš tų dalykų tvarkytų kažkas kitas, rezultatas būtų visai kitoks ir nebūtų grynai mano.
Kas Jums yra istorijos faktai ir kaip su jais „dirbate“? Akivaizdu, kad tikrai ne tradiciniu būdu, juos suklasifikuojant į kategorijas ir uždarant į tam tikras „dėžutes“. Panašu, kad savo istorijos matyme, ypač lietuvių muzikos, ginčijate ir permąstote visus autoritetus, bandote konstruoti savąją istoriją. Kas Jus skatina taip elgtis?
Istorijos faktas yra įrankis įžiebti mintį ir sužadinti fantaziją. Daugiau nieko. Nes tariamoji tikrovė atsiranda subjektyviai ir selektyviai, negali būti nė kalbos apie neva egzistuojančią visuotinę, visiems adekvačią realybę ir praeitį. Kas surenka įdomesnius ir įtikinamesnius faktų rinkinius, tas primeta savo sukonstruotą požiūrį kitiems, ir dažniausiai tokia projekcija pripažįstama kaip autentiška tikrovė. Visa tai yra svarbi ir subtili kūryba, visada turinti vertybinį ir ideologinį užnugarį. Ji gana artima meninei kūrybai, tik operuoja kiek kitokia medžiaga.
Prisiminus XX a. muzikos sampratos transformacijas ir ekspansijas – nuo Eriko Satie, Pierre’o Schaeffero, Johno Cage’o, galiausiai iki Briano Eno ir Merzbow, kurie tarsi pirmieji graikų filosofai ikisokratikai bandė svarstyti fundamentalų klausimą „kas yra muzika“, – norėtųsi paklausti, kas Jums yra muzika, kaip ją suvokiate ir apibrėžiate? Ir apskritai ar šis klausimas Jums pačiam aktualus?
Kas yra muzika, kiekvienas žino pats sau asmeniškai ir to visai pakanka, tai yra svarbiausia. Jokiais laikais niekam nepavyko įvaldyti ir iki galo apžvelgti muzikos fenomeno ribų ir visumos. Tą galėčiau lyginti su fantastinėmis kelionėmis po daugybę galaktikų, kas tikriausiai niekad nebus įmanoma nė vienam mirtingajam.
Kompozitorių įžvalgos tuo klausimu koncentruotos labiau tekstinėse manisfestacijose negu garsinėje materijoje. Jie praktikuoja nedideliuose garsų okeano segmentuose, todėl visos deklaracijos atspindi gana siauras spektro dalis. Tikrų revoliucijų, ko gera, nebuvo ne tik muzikos kūryboje, bet ir fundamentaliuose svarstymuose: tik įvairios evoliucijos į vieną ar kitą pusę, fetišizuojant arba ignoruojant kažkurį aspektą.
Esate rašęs apie centro-pakraščio efektą, kuris kasdieną nyksta. Čia galima būtų prisiminti parankų Marshallo McLuhano terminą „globalinis kaimas“, kuriame pasaulio erdvė tampa suspausta ir nebelieka jokių atstumų bendraujant ir jokių apribojimų sklindant informacijai. Ar jaučiatės tokio kaimo gyventoju? Kaip Jus, kaip kūrėją, veikia įvairios medijos? (Beje, tas pats McLuhanas „gąsdina“, kad tokia „globalinio kaimo“ situacija mus vėl grąžins į kolektyvinę gentinę savimonę, išnykstant individualumui ir įvairovei.)
Atrodo, kad tas kaimo efektas jau senokai veikia kiek kitokia, negu tikėtasi, linkme: dažnai nežinoma apie galimybę kažką sužinoti. Pirma, neinformuojama apie tokią galimybę, antra, neatsikratoma didžiųjų brolių arogancijos sindromo. Kolonistinis mąstymas tikrai gyvas, vartojamos egzotikos ir pakraščių sąvokos. Kartojamos senos argumentacijos, pagrįstos labai siaura ir dažnai absurdiškai pasenusia patirtimi. Kitokie rakursai tiesiog nepatenka į aktyvią apyvartą. Kaip skurdžioje kaimo krautuvėje: vos kelios prekės, vis tos pačios.
Daugelis „periferinių kaimų“ lankstesni už kone autistinius „metropolinių megapolių kaimus“, kurių gyventojai beveik tradiciškai neturi realios geografijos pajautos. Galimas daiktas, kad prasideda savotiški globalaus kurtumo laikai, kai išeiviai iš megapolių nepajėgūs adekvačiai suvokti jokių kitų kultūrų, išskyrus savo „kaimo“. Bet nebūkime pesimistai!
Pesimistiškai iš tiesų nenuteikia ir šiemet kompozitoriui įteikta Nacionalinė premija, kuria pirmą kartą nacionaliniu mastu buvo įvertinta jo savita kūryba, kritiškai permąstanti daugelį nusistovėjusių požiūrių bei „neginčijamų tiesų“ ir tuo ženkliai veikianti Lietuvos muzikos raidą. Įvairiose kūrybinės veiklos srityse, apimančiose ne vien muzikos komponavimą ir atlikimą, bet ir muzikos kritiką, eseistiką, muzikinių radijo laidų kūrimą ir vedimą, taip pat fotografiją ir videomeną, Šarūną Naką labiausiai domina kritinė kultūros ir istorijos reiškinių refleksija, kuriai atspirties tašku dažnai tampa gimtoji kultūrinė terpė. Pastaroji įvairiausiais pavidalais atsiskleidžia naujausiose menininko audiovizualinėse instaliacijose „Aporija“ (2006) bei „Evangelija pagal kalvį Ignotą“ (2007). Čia iš kruopščiai struktūruotų vaizdų derinių (jų tankmėje galima išskirti tautinių simbolių, asmenybių, architektūros atvaizdus, dokumentinių filmų ir asmeninio gyvenimo scenų fragmentus) ir garsų (abiejose instaliacijose skamba stambių instrumentinių kompozicijų garso takeliai) pinamas sudėtingas pasakojimas, kuriam suvokti dažnai nepakanka vien dėmesingumo ir emocinės pagavos, o žiūrovai skatinami pasitelkti intelektą ir savo „kultūrinę atmintį“. Šiais metais pasitaikė proga išplėtoti panašų sumanymą iki ligšiol neregėto masto projekto: specialiai ISCM Pasaulio muzikos dienoms Vilniuje kuriama nauja Šarūno Nako multimedijos instaliacija „100 i-storijų: nacionalinių muzikos legendų muziejus“ bus rodoma Šiuolaikinio meno centre spalio 24 – lapkričio 6 d.
Lietuvos muzikos link Nr. 16
Šis interviu buvo parengtas leidinio „Lithuanian Culture Express.04“ užsakymu ir spausdinamas geranoriškai sutikus Lietuvos institutui
