Vienas iš šiemet minimo Lietuvos nepriklausomybės 20-mečio muzikinės kultūros bruožų yra tas, kad net ir nuolatinio ekonominio sunkmečio sąlygomis jaunoje valstybėje sparčiai kūrėsi meninių iššūkių ieškantys nepriklausomi kolektyvai. Vienas iš tokių – fortepijoninis trio „Kaskados“.
|
nuotrauka: Martynas Aleksa
|
1997 m. trys ne vien Lietuvos koncertinėje scenoje pripažinimą pelnę ambicingi muzikai – pianistė Albina Šikšniūtė, smuikininkė Rusnė Mataitytė ir violončelininkas Edmundas Kulikauskas – susibūrė į fortepijoninį trio „Kaskados“, vienijami noro pasakyti savo ir savitą žodį nūdienos koncertinėje erdvėje. Klasikinė ansamblio sudėtis ir solidūs akademinio išsilavinimo pagrindai (studijos prestižinėje Piotro Čaikovskio konservatorijoje Maskvoje) tarsi savaime įpareigojo gilintis į žanro klasiką. Ir jiems tai puikiai sekasi: parengtos visų Beethoveno ir Brahmso fortepijoninių trio programos, pelnyta I premija IX tarptautiniame Johanneso Brahmso kamerinių ansamblių konkurse Piortšache, Austrija (2002 m.).
Tačiau jau pats pavadinimas „Kaskados“ kiekvienam besidominčiam Lietuvos šiuolaikine muzika pasufleruos, kad nuo pat pradžių atlikėjams buvo ypač svarbus modernybės dėmuo, tiek formuojant savo repertuarą, tiek kuriant savo įvaizdį. Mat ansamblio vardui buvo pasirinktas lietuvių šiuolaikinės muzikos guru Osvaldo Balakausko kūrinio pavadinimas. Šio „elegantiškojo modernisto“ muzika pažymėtos ne vien trio rengiamos programos (su pianiste Margrit Julia Zimmermann 1999 m. įrašytas jo autorinis CD – ASV, D. Britanija; BIS, Švedija), bet ir ansamblio narių solinė veikla. Pavyzdžiui, nuolatiniame smuikininkės Rusnės Mataitytės repertuare – Balakausko Sonata smuikui ir fortepijonui „Kaip marių bangos prisilietimas“, Antroji sonata ir jai dedikuotas Koncertas smuikui. Sąlytis su šiuolaikine muzika – ne tik lietuviška – vyksta ir Mataitytei bei Edmundui Kulikauskui greta „Kaskadų“ trio muzikuojant ir simfonijetės tipo ansamblyje „Gaida“, violončelininkui griežiant Lietuvos nacionaliniame simfoniame orkestre (jis yra violončelių grupės koncertmeisteris), Mataitytei Kaselyje (Vokietija) drauge su M.–J. Zimmermann organizuojant „Kaskadų“ festivalį, o pianistei Albinai Šikšniūtei nuo 1991 m. kasmet dalyvaujant tarptautiniame festivalyje „Ost-West Musikfest“ (Austrija), kur ji kaip solistė ir kamerinių ansamblių dalyvė atliko ne vieną austrų kompozitorių kūrinių premjerą.
Trio „Kaskados“... geba puoselėti savitą požiūrį į šiuolaikines partitūras, kurias... interpretuoja pasitelkdamas precizišką techniką ir romantinę pasaulėjautą. Iš to gimsta gyvas muzikavimas, aprėpiantis emocinio polėkio, tembrinio įtaigumo bei logiškos formos sampratą… „Kaskadų” trio muzikai neslepia esą ištikimiausi romantinei pasaulėjautai, ja pulsuojančios muzikinės kūrybos estetikai.
Vytautė Markeliūnienė, 7 meno dienos, 2003
Savo koncertinėse programose ansamblis nesistengia ortodoksiškai laikytis vienos stilistinės linijos. Netgi atvirkščiai – jie mielai derina klasiką ir šiuolaikinius opusus. Tačiau naujausia kompaktine plokštele „Kaskados“ nutarė kryptingai pristatyti lietuviškus pastarojo dešimtmečio kūrinius, parašytus nuo 1999 iki 2008 metų. Šie kūriniai priklauso savotiškai ansamblio nuolat pildomai lietuvių muzikos (turint minty visą jos kaip nacionalinės mokyklos gyvavimo šimtmetį) fortepijoniniam trio kolekcijai, sudarytai tiek iš originalių, tiek iš šiai sudėčiai pritaikytų opusų. Kūrybinis „Kaskadų“ aktyvumas lėmė, kad toje kolekcijoje esama ir šiam ansambliui dedikuotų kūrinių. Iš tokių naujajame CD skamba Evangelijos fragmento įkvėptas Algirdo Martinaičio (g. 1950) „Emmaus“ bei Loretos Narvilaitės (g. 1965) postminimalistinė, polėkio kupina kompozicija „Kai liepto nebus pereisiu upę“. Originaliai fortepijoninio trio sudėčiai buvo sukurta ir Jurgio Juozapaičio (g. 1942) neoimpresionistinė „Mėnulio šviesa“. Kiti į CD įtraukti kūriniai kompozitorių buvo specialiai pritaikyti ansamblio sudėčiai. Tai – bene ištikimiausio postromantinėms tendencijoms lietuvių autoriaus Vidmanto Bartulio (g. 1954) „Trečiasis greitasis, arba Glinkos ir Nemirovičiaus-Dančenkos kelionė traukiniu iš Sankt Peterburgo į Maskvą“ smuikui ir fortepijonui; aforistišku teatrališkumu trykštančios Broniaus Kutavičiaus (g. 1932) „Aštuonios Stasio miniatiūros“ fleitai, smuikui ir altui, inspiruotos Lenkijoje gyvenančio dailininko Stasio Eidrigevičiaus tapybos ir koncertinėje erdvėje gyvuojančios dar dviem instrumentinėmis versijomis; lietuviškumo „grūdo“ muzikoje vis beieškančio vieno ryškiausių lietuvių modernistų Felikso Bajoro (g. 1934) „Momenti sacri“, kaip anksčiau jo sukurtos „Missa in musica“ variantas, kuriame instrumentų partijose per agoginius niuansus išlaikoma žodžių tarimo (maldos) iliuzija; bei hebrajiška ornamentika išmarginti Anatolijaus Šenderovo (g. 1945) „Giesmė ir šokis“ – kaip jo Davidui Geringui dedikuoto opuso „Dovydo giesmė“ violončelei ir styginių kvartetui sutrumpinta versija.
Iš pastaruoju dešimtmečiu sukurtų lietuviškų opusų sudarytoje CD programoje nevengiama „baltiškojo spiritualizmo“ spalvų. Juk visus septynis opusus vienija daugiau ar mažiau skausmingų, o kartais ir nostalgiškų refleksijų prisodrintas skambesys, charakteringos postminimalizmo tendencijos. Kita vertus, pastarąsias vis sutrikdančios itin ekspresyvios, modernistiškai dygios dramatizmo gaidelės neleidžia atlikėjams lengva ranka šios muzikos skambesio suvienodinti iki vientiso standarto.
Atlikėjams kaskart tenka perprasti ne tik kiekvieno iš šių autorių susikurtą savitą braižą ir technikas, bet ir kompozitorių intencijas, stengiantis tapti idealiais (gyvų autorių akyse!) kiekvieno iš kūrinių „žinios“ nešėjais. Vis dėlto, mums – klausytojams – svarbiau yra tai, kad „Kaskadoms“ pavyksta sukurti adekvatų vieno ar kito autoriaus muzikai skambesį, o tą lemia trio atlikėjų intuicija, skonis ir profesionalumas. Interpretacinė „Kaskadų“ žymė – atviras ir jautrus santykis su atliekama muzika: čia neišgirsime „atplaširdiško“ sentimentalumo, veikiau – sutelkto emocionalumo nuspalvintą muzikavimą, atrakinantį duris į vieno ar kito kūrinio suvokimą.
© Beata Baublinskienė
Lietuvos muzikos link Nr. 17
