Mindaugas Urbaitis (g. 1952) baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (šiuo metu - Lietuvos muzikos ir teatro akademija), prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę (1975) ir stažuotę (1977). 1979-1996 m. - Lietuvos kompozitorių sąjungos Valdybos (vėliau - Tarybos) narys, 1991-1996 m. - pirmininkas. 1991-1994 m. - LATGA-A (Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros) viceprezidentas, 1994-1996 m. - prezidentas. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, skaito paskaitas apie Europos muziką po 1945 metų, XX a. JAV muziką ir naująsias kompozicijos technikas. Veda radijo laidų ciklus apie naująją muziką. 1991-1995 m. Mindaugas Urbaitis rengė tarptautinius naujosios muzikos festivalius "Gaida".
Mindaugo Urbaičio kūriniai yra skambėję daugelyje šalių įvairiuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose: "Gaida" (Vilnius), "Marių klavyrai" (Klaipėda), "Iš arti" (Kaunas), "Arsenals" (Ryga, 1992), "Musikhost" (Odensė, Danija), "Baltisk Musikfestival" (Stokholmas), "Balticum" (Štutgartas), "Bornholm Music Festival" (Danija), "Schreyahner Herbst" (Vokietija), "Jauna muzika" (Vilnius), "Vale of Glamorgan Festival" (Velsas), Vilniaus festivalis, "Wien Modern" (Austrija), Thomo Manno festivalis (Nida), Helsinkio bienalė (Suomija), "Usedomer Musikfestival" (Vokietija), "Euro Music Festival" (Leipcigas, Vokietija) ir kt.
Mindaugas Urbaitis dalyvavo dešimtuosiuose Šiuolaikinės muzikos vasaros kursuose Geroje (Vokietija, 1983), devintajame Vienos šiuolaikinės muzikos seminare (1991), Tarptautiniame kompozitorių seminare Amsterdame (1990), dešimtajame Vienos šiuolaikinės muzikos seminare (1992), kur skaitė paskaitas apie savo ir lietuvių šiuolaikinę muziką. Buvo kviestinis kompozitorius "Musikhost" festivalyje (1992), "Bornholm Music Festival" (1993) ir "Vale of Glamorgan Festival" (1996). Vadovavo meistriškumo kursams Tamperės konservatorijoje (2000, Suomija) ir Londono College of Music and Media (2001). 2000 metais jo kūrinys "Ramybė" fortepijonui ir styginių kvartetui laimėjo 2-ąją vietą M. K. Čiurlionio 125-mečiui skirtame naujų kūrinių konkurse, kurį organizavo Lietuvos kultūros ministerija, Lietuvos kompozitorių sąjunga ir Amerikos lietuvių meno draugija. 2002 metais Vilniaus festivalio užsakymu kompozitorius sukūrė baletą "Acid City", kurį Lietuvos operos ir baleto teatre pastatė žymus choreografas Krzysztofas Pastoras. Tais pačiais metais šis baletas laimėjo prizą už geriausią sceninį kūrinį Lietuvos kompozitorių sąjungos surengtame geriausių metų kūrinių konkurse. 2003 m. Mindaugas Urbaitis gavo Kultūros ministerijos premiją, suteikiamą geriausiems sezono teatro menininkams, už baletą "Acid City" ir muziką spektakliui "Pradžia. K.Donelaitis. Metai" (režisierius Eimuntas Nekrošius). 2010 m. gavo trečiąją premiją (už "Tris liturginius chorus") chorinių kūrinių konkurse, organizuojamame Lietuvos liaudies kultūros centro ir Lietuvos kompozitorių sąjungos. 2012 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
Mindaugas Urbaitis debiutavo 8-ajame dešimtmetyje. Jau ankstyvieji kompozitoriaus opusai stulbino ir net šokiravo radikaliai minimalistine estetika, nauja to meto lietuviškajai muzikinei aplinkai. Deklaratyvi simpatija amerikietiškajai minimalistinės muzikos tradicijai nulėmė išskirtines kompozitoriaus muzikos ypatybes - ypatingą grynumą, skaidrumą, vientisumą, discipliną. Su amerikiečių minimalistais jį sieja ir formos bei struktūros susiliejimas: repetityviškai plėtojama muzikos medžiaga čia ir yra procesas, kuriame neaptiksime ryškių kontrastų ar dramatinių kulminacijų. Kompozitorius mėgsta pabrėžti, kad jo idealas yra paprasta ir natūrali kaip kasdienis gyvenimas muzika: "Kartais atrodo, - sako jis, - kad kiekvienas klausytojas gali paniūniuoti mano melodijas". Kompozitoriaus naudojamų instrumentų sudėčių tembrinis homogeniškumas stiprina minimalistų pamėgtą identifikacijos ištirpinimo efektą: klausytojas tarsi panardinamas į akustinę rezonuojančio kūno erdvę, kur nusitrina ribos tarp "aš" ir "kitas", tarp judėjimo ir statikos, muzikinės dabarties ir klausančiojo atminties.
Bendrosios muzikinės atminties faktai tampa itin reikšminga vėlesnės Mindaugo Urbaičio kūrybos inspiracija. Bacho, Brucknerio, Mozarto, Schuberto, Wagnerio ar Glasso muzikos atbalsiai, lietuvių liaudies dainų, tango ar šiuolaikinės klubinės muzikos motyvai kompozitoriui yra muzikos medžiaga rekompozicijai. Kompozitorius nesiekia imituoti ar stilizuoti - jam tolima ir postmodernistinių žaidimų "svetimos" muzikos citatomis ironija, ir autentikos ieškotojų sentimentai. Kitų kompozitorių kūrybą ar tradicinę muziką Mindaugas Urbaitis perkomponuoja akumuliuodamas elektroninių technologijų eros klausytojo atminties ir muzikos funkcionavimo kontekstus.
