Nomeda Valančiūtė (g. 1961) 1979-1984 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar - Lietuvos muzikos akademija) prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasėje. Kompozitorė yra trijų S.Šimkaus premijų už chorinius kūrinius laureatė (1991, 1992, 1994), Lietuvos muzikos fondo Kamerinių kūrinių konkursų laureatė (1996, 1998, 2001). 2001 m. gavo Brandenburgo žemės stipendiją kūrybiniam darbui meninininkų namuose Schloss Wiepersdorf (Vokietija), 2002 m. - Vokietijos kultūros fondo stipendiją kūrybiniam darbui menininkų namuose Lukas (Ahrenshoop, Vokietija), 2003 m. - Šlezvigo-Holšteino žemės stipendiją kūrybiniam darbui menininkų namuose Eckernförde (Vokietija). Kompozitorės kūriniai atlikti festivalyje "A*Devantgarde" Miunchene (1993), IX Tarptautiniame muzikos festivalyje Heidelberge (1994), tarptautiniame kompozitorių forume Cottbuse (1994), ISMC Pasaulio muzikos dienose Stokholme (1994), festivalyje "Cottbuser Musikherbst" (2000, 2001), "MaerzMusik" Berlyne (2003), kituose festivaliuose Vokietijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Danijoje, Ispanijoje, Japonijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Suomijoje, Rusijoje, Latvijoje, Lietuvoje.
Nomeda Valančiūtė priklauso po "naujųjų romantikų" atėjusiai "mašinistų" kartai. Pirmas atkreipęs dėmesį kompozitorės opusas buvo "Narcizas" paruoštam fortepijonui ir klavesinui (1986), kuriame išryškėjo autorės pozicija: pasak jos pačios, "kūryba - tai ne saviraiška, o išraiška". Nomedos Valančiūtės stilius iki dabar gana vientisas. Dažniausiai kompozitorė renkasi efektyvias, nors gana saikingas išraiškos priemones: kūrinį plėtoja repetityviniu būdu, pagal tam tikrą dramaturginę liniją nežymiai keisdama kartojamą muzikinę medžiagą arba tiesiog kartodama vieną ar kelis aštrius akordus, juos atskirdama pauzėmis. "Gludinimas, kruopštumas, rafinuotumas - man tai nesvetima; manyčiau, jog čia yra kūrybos jėga. Būtinai reikia įpūsti dvasią ir suteikti medžiagai racionalią formą. Man įdomu būti meistru, ne tik emocijų reiškėja", - sako kompozitorė.
Ostinatinio kartojimo pomėgis žymi visą Nomedos Valančiūtės kūrybą. Pasikartojančios ritminės formulės kuria savitą atmosferą ir padeda statiškoje panoramoje įvertinti kiekvieną dinaminį blyksnį. Pagrindinė kūrinio mintis dažnai auginama palaipsniui iki dinaminio lūžio. Nomedos Valančiūtės muzikos išraiška stipri, neretai aštroka, kūriniai nušlifuoti iki "blizgesio". Kompozitorė teigia, kad jai "artimas stilius, kuriame daugiau asketiškumo. Nemėgstu nieko, kas perkrauta". Todėl jos muzika nėra dekoratyvi ir net programinių elementų turinčiuose kūriniuose į pirmą vietą iškyla išraiškos jėga, atrenkant tik tai, kas esminga.