Jonas Jurkūnas (g. 1978) muzikos studijas pradėjo nuo džiazo gitaros pamokų pas Stasį Daugirdą. Kompoziciją jis studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vytauto Barkausko klasėje, magistro studijas tęsė pas Rimantą Janeliauską. 2002-2003 metais elektroakustinės ir instrumentinės kompozicijos studijas gilino Lijono (Prancūzija) nacionalinėje muzikos ir šokio konservatorijoje pas Denisą Lorrainą ir Robertą Pascalį. Jonas Jurkūnas dalyvavo įvairiuose kompozitorių meistriškumo kursuose, kuriuose dėstė Louisas Andriessenas, Meredith Monk, „Bang on a Can“ kūrėjų grupė. Kompozitoriaus muzika skambėjo Italijoje, JAV, Prancūzijoje, Olandijoje, Lietuvos akademinių bei džiazo festivalių („Gaida“, „Jauna muzika“, „Permainų muzika“, „Iš arti“, „Kaunas Jazz“, „Birštonas Jazz“) scenose. Nuo 2008 m. – elektroninės muzikos atlikėjų kolektyvo „Diissc Orchestra“ narys. Tais pačiais metais išleistas debiutinis šios grupės albumas „D.O.“ (bendras penkių kompozitorių darbas, tarp kurių – ir Jono Jurkūno kūrinys „Call Estella“) pelnė Lietuvos kompozitorių sąjungos apdovanojimą už geriausią elektroakustinės muzikos kūrinį.
Jonas Jurkūnas – įvairiomis kryptimis besidairantis kompozitorius, aktyviai veikiantis akademinės, populiariosios, teatro ir kino bei taikomosios muzikos srityse. Kompozitoriaus kūrybos spektras driekiasi nuo kamerinių („Evidence #2“, „weLLcome/fareweLL“, „Homeopathie“, „Greetings to Glass“) ir orkestrinių kūrinių („Kolekcija. Šešiolika ant priekalo“, „Divertimento“) iki elektroninių multimedijos projektų („Stella Hermetica“, „Metamorphosis“, „ZAP. 4 elementai“, „Aidas ir Aida“), muzikos kino filmams („Mano tėvas“, „Varnų ežeras“, „Ispanų kalba suaugusiems“, „Krautuvėlė“).
Kompozitoriaus muzika artima minimalizmui ir naujojo tonalumo estetikai. Jis dažnai dirba su paprastomis garsinėmis medžiagomis, pulsuojančiais ritmais, nuolat ieško naujų arba pamirštų tembrų. Trumpametražių kino filmų garso takeliuose galima išgirsti amerikiečių filmų kompozitoriaus Thomaso Newmano atgarsius, o kamerinių ir orkestrinių kūrinių skambesys neretai primena „Bang on a Can“ ar Michaelo Nymano minimalizmo transformacijas: veržlūs, aktyvūs ir roko energija tvinkčiojantys ritmai, agresyvokas instrumentų skambesys. Šias minimalizmo strategijas autorius dažnai derina su eksperimentine ar klubine elektronika, ambient stilistika, populiariosios, džiazo ar romantizmo muzikos elementais.
Asta Pakarklytė
