Gediminas Gelgotas (g. 1986) nuodugniai siekė pažinti ir tyrinėti muzikos meną, studijuodamas įvairias jo disciplinas: 1993–2005 m. Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokėsi groti fortepijonu, trimitu ir komponuoti muziką; 2005–2011 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo kompoziciją (Vytauto Barkausko klasė) ir simfoninį dirigavimą (Gintaro Rinkevičiaus klasėje); 2009–2010 m. Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje gilino kompozicijos žinias (Peterio Michaelio Hamelio klasėje). Nežinia, ar būtent toks „blaškymasis“ (o iš tiesų – įvairiapusis muzikos pažinimas) bei ilgas tinkamiausio kelio saviraiškai ieškojimas suformavo ir įvairialypį, platų jo požiūrį į muziką, ar tam tikri Gelgoto asmenybės bruožai lėmė jo polinkį į kūrybos sinteziškumą, kaip ir jo paties sintezinį vaidmenį muzikos įvykio tapsme – jis ne tik šios muzikos kūrėjas, bet ir dirigentas, o neretai dar ir vienas atlikėjų.
Savo kūrybinių idėjų įgyvendinimui Gediminas Gelgotas pasirinko veiksmingą, amerikiečių kompozitorių-minimalistų intensyviai eksploatuotą modelį ir 2006 m. įkūrė savo kolektyvą „Naujų idėjų kamerinį orkestrą“ („NIKO“). Per 8 kolektyvo gyvavimo metus jo sudėtis keitėsi, kol įgavo dabartinę stabilią konfigūraciją – 6 jaunus styginiais instrumentais grojančius atlikėjus. „NIKO“ kompozitoriaus muziką atliko įvairiose Europos ir JAV koncertų erdvėse, tarp jų Šiuolaikinio meno institute (ICA) Londone ar „21er Haus“ šiuolaikinio meno platformoje Vienoje. Gelgoto kūrinys „Never Ignore the Cosmic Ocean“, atliekamas Baltijos šalių jaunimo simfoninio orkestro ir dirigento Kristjano Järvi veržliai migravo po europietiškus festivalius: Beethoveno (Vokietija, 2014), Verbier (Šveicarija, 2014), Šlėzvigo-Holšteino (Vokietija, 2013), „Young Euro Classics“ (Vokietija, 2012) ir kitus. Būtent ši kompozicija, patekusi į užsienio atlikėjų bei institucijų regėjimo lauką, laikytina tarptautinės Gelgoto karjeros atskaitos tašku.
2010 m. kompozitorius sudarė kontraktą su muzikos leidybos kompanija „Peermusic Classical“ (Vokietija-JAV), kuri leidžia ir platina jo kūrinių partitūras.
Autoriaus muzika jei ne visuose, tai bent keliuose lygmenyse, jei ir ne visiškai, tai bent tam tikrais atžvilgiais yra (post)minimalistinė su visais jai priskiriamais, bet ne visuomet koegzistuojančiais (post)minimalistinės muzikos bruožais. Kompozitoriaus „muzikos kūrinio, kaip proceso“ principo laikymasis, gali lemti formos kontinualumą, siužeto (taigi, ir kulminacijos) nebuvimą, lėtą harmoninį kitimą ir nuolatinį-begalinį repetityviškumą. Visur ir visada, kaip vienas esminių štrichų dominuoja ritminė vara (drive), nepamirštant ekonomiško muzikinės medžiagos naudojimo.
Žvelgiant „iš perspektyvos“ matyti, kad anksčiau autoriaus kūryboje dominavusi kiek „gamtinė“ tematika, pasireiškusi tiek bendra kūrinio nuotaika, tiek dominuojančia kantilena, pastaruoju metu užleidžia vietą globaliems civilizaciniams aspektams, tad neatsitiktinis ir pastaraisiais metais kompozitoriaus kūryboje atsiradęs melodijos „laužymas“ į trumpus, kampuotus segmentus, kartais kietokas „robotizmas“ (ritme, melodikoje, bendrame muzikos charakteryje), agresyvokas netradicinių styginių instrumentų technikų naudojimas, tačiau jausmingumo pradas, kaip atsvara, vis dar išlieka.
Drąsūs Gedimino Gelgoto muzikiniai „įvykiai“, kartais lydimi „šiuolaikino roko akademinės muzikos „kelnėse“ epitetų – tai sintezinio minimalistinio meno pavyzdžiai: minimali choreografija, apšvietimas, sceniniai vizualiniai efektai, atlikėjai-artistai tiesiogine prasme (svarbu viskas – apranga, šukuosena, makiažas, žvilgsnis, išraiška, kūno padėtis, judesys, o kartu ir visas įprastinių muzikanto savybių komplektas) – visa, greta muzikos, yra svarbu, todėl tai – savotiškas muzikos spektaklis arba net show. Vis dėlto Gelgoto ir „NIKO“ pasirodymai ne(į)taiko nei į klasikinį akademinį žanrą, nei į popreginių stilių, o veikiau kažkas „tarp“.
