|
Kompozitorius išeivis, vienas iš Juozo Gruodžio amžininkų ir bendraminčių, Kazimieras Viktoras Banaitis (1896.03.05, Vaitiekupiai - 1963.12.25, Bruklinas) Nepriklausomoje Lietuvoje buvo vertinamas kaip kūrėjas, pedagogas bei itin reiklus kritikas. Jis rūpinosi įvairiais muzikinės kultūros klausimais: kūrinių propagavimu ir leidyba, skirtingų muzikos sričių finansavimu, meniniu koncertų lygiu ar folkloro kaupimu bei tyrinėjimu. Panašiai kaip ir Gruodis, siekęs kurti "savos tautos dvasia, o priemonėse neatsilikti nuo šalių su aukštesne muzikos kultūra", daugiausiai parašė lyriškų ir elegiškų kamerinio žanro kūrinių.
Dvylikos metų pradėjęs mokytis privačiai, Banaitis baigė Yppo-Gechtmano muzikos mokyklą Kaune (1911-1914). Nors svajojo apie muziko profesiją, tačiau tiek dėl Pirmojo pasaulinio karo, tiek dėl sunkios ligos kurį laiką negalėjo toliau studijuoti. Baigęs gimnaziją, Kaune suorganizavo mišrų chorą, pradėjo harmonizuoti liaudies dainas. Pasimokęs savarankiškai, dvidešimtmetis jaunuolis ėmėsi publicistikos ir bendradarbiaudamas "Lietuvos aide" greitai įgijo nemažą autoritetą.
1922 metais jis išvyko į Leipcigą, kur trejus metus studijavo filosofiją bei meno istoriją universitete (1922-1925). Kartu, kaip ir Gruodis, baigė kompoziciją Leipcigo konservatorijoje pas Sigfridą Karg-Elertą, fortepijono mokėsi pas Otto Kellerį (1922-1928, su pertraukomis). Čia parašė svarbiausius savo kamerinius kūrinius: solo dainas, Variacijas fortepijonui, Sonatą-rapsodiją violončelei ir fortepijonui bei neįprastos sudėties trio "Lietuviškos idilijos" smuikui, klarnetui ir arfai.
Grįžęs į Lietuvą 1928 metais, Kazimieras Viktoras Banaitis dėstė harmoniją, muzikos formas ir bendrąjį fortepijoną Kauno muzikos mokykloje, 1933 m. perorganizuotoje į konservatoriją. 1938 m. jam suteiktas profesoriaus laipsnis. Tuo metu paskirtas antruoju šios konservatorijos direktoriumi po Gruodžio, įvedė naujas disciplinas studentų akiračiui plėsti. "Jei talentingas kompozitorius be grynai specialaus muzikos mokslo bus dar ir šiaip išsilavinęs, tai jo temos, jo veikalai bus daug įvairesni, gilesni; jo kūryba platesnė ir vaisingesnė", - buvo įsitikinęs Banaitis, šalia pedagoginio darbo rašęs į spaudą ir kaskart atkreipdavęs dėmesį į to meto muzikiniame gyvenime pasitaikantį netoleruotiną mėgėjiškumą.
Nepriklausomos Lietuvos laikais jis sukomponavo 30 originalių solo dainų, 2 kantatas bei Agnus Dei chorui, sonatą smuikui ir fortepijonui d-moll, suharmonizavo apie 200 liaudies dainų.
1944 metais kompozitorius emigravo ir kurį laiką praleido Bavarijoje, Vokietijoje. Čia, pabaltiečių pabėgėlių stovykloje, daugiausiai harmonizavo dainas. 1949-aisiais persikėlęs į Ameriką, Brukline Banaitis neprisitaikė prie aplinkos dėl savo nepaprastai rimto požiūrio į muziką. Gyveno itin kukliomis sąlygomis, versdamasis fortepijono pamokomis, ir visą laiką skyrė operos "Jūratė ir Kastytis" rašymui. 1963 metais mirė, nesulaukęs operos premjeros 1972-aisiais.
Kazimiero Viktoro Banaičio kūrybai būdingas tam tikras monotoniškumas, kildinamas iš lietuvių folkloro, o dėl dažnai pasitaikančių ostinato elementų ji gali būti gretinama su 9-ajame dešimtmetyje Lietuvoje išplitusios repetityvinės technikos pavyzdžiais. Tuo tarpu laisva forma, mąstymo mozaikiškumas, kvartinė harmonija sietina su impresionizmo estetika. Kompozitorius be to yra savitai suharmonizavęs apie 400 lietuvių liaudies dainų, ypač emigracijoje jam tai buvo vienas svarbiausių uždavinių. Muzikologinis autoriaus palikimas apima recenzijas, mokslines studijas bei straipsnius.
|
|
