Vidmantas Bartulis (g. 1954) - Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Muzikos akademija) prof. Eduardo Balsio kompozicijos klasę baigė 1980 metais. Trejus metus dėstė Kauno J.Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje. 1982-1993 m. dirbo Kauno dramos teatre muzikos dalies vedėju, 1999-2003 m. - Kauno dramos teatro vadovu. 2001-2007 m. - Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas bei naujosios muzikos festivalio "Iš arti" vadovas. 1996 metais Vidmantas Bartulis pripažintas geriausiu muzikos teatrui kompozitoriumi, 1998 metais apdovanotas Lietuvos Nacionaline premija. Bartulio kūriniai nuolat skamba įvairiuose naujosios muzikos festivaliuose Lietuvoje, taip pat ir užsienyje, tarp jų: Elektroninės muzikos festivalyje Sofijoje (1985), "Warszawska Jesień" (1990, 1997), "Baltisk Musikfestival" (Stokholmas, 1991), "Musikhøst" (Danija, 1992), Die festivalis (Prancūzija, 1997) ir kt. 2003 m. įvairiuose Kanados miestuose surengta keturių autorinių Vidmanto Bartulio koncertų serija. Tais pačiais metais kompozitorius laimėjo prizą už geriausią orkestrinį kūrinį (oratorija "Nelaimėlis Jobas" simfoniniam orkestrui, chorui ir solistams) Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamame geriausių metų kūrinių konkurse ir buvo paskelbtas Metų kompozitoriumi. 2012 m. tarp šio paties konkurso laureatų taip pat pateko jo kompozicija "Auksiniai angelai" dviem styginių kvartetams. 2005 m. kompozitorius išrinktas iškiliausiu Kauno miesto menininku.
Vidmantas Bartulis - grynosios ir taikomosios, kamerinės ir simfoninės, instrumentinės ir vokalinės, sceninės ir studijinės, teatro ir kino, elektroninės ir multi-media muzikos autorius - išsiskiria iš lietuvių kompozitorių ypatingu produktyvumu, žanriniu universalumu, stilių bei manierų įvairove.
Įžengęs į Lietuvos muzikinį gyvenimą aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, Vidmantas Bartulis atstovavo gana aiškiai apibrėžtai kūrėjų kartai, vienijamai bendrų idėjų, estetinių nuostatų bei muzikinės išraiškos bruožų. Ši bendraminčių grupė (greta Bartulio - Onutė Narbutaitė, Algirdas Martinaitis, Mindaugas Urbaitis ir kai kurie kiti kompozitoriai) anuomet kūrė kamerinių žanrų kūrinius - intravertiškus, kontempliatyvius, elegiškos nuotaikos, prisodrintus gamtiškų aspiracijų, neretai pabrėžiamų poetiškais kūrinių pavadinimais; jų muzikinė kalba buvo nekomplikuota, skaidri, su minimalizmo požymiais. Verta atkreipti dėmesį į dar vieną šių kompozitorių kūrybos bruožą: kartais į savo kūrinius jie inkrustuodavo ankstesnių epochų muzikos citatų, pasitelkiamų siekiant ne polistilistikos ar koliažo efektų, o natūraliai atsiskleidus jausenos, mąstysenos ar nuotaikos bendrumui, kai to tiesiog reikalaudavo kūrinio eiga. Ypač gausiai tokių "svetimos, bet savos" muzikos epizodų pasitaikydavo Vidmanto Bartulio kūryboje.
Besibaigiant devintajam dešimtmečiui daugelį apstulbino netikėti Vidmanto Bartulio eksperimentai, susiję su instrumentinio teatro žanru. Per ilgus metus sukaupta teatro kompozitoriaus patirtis (parašyta muzika daugiau nei šimtui spektaklių) paskatino Vidmantą Bartulį imtis savarankiškos savo "dramų" režisūros. Kompozitorius niekad nepaliovė į savo muziką "kviestis" artimesnių ar tolesnių epochų kompozitorių kūrinių fragmentų, kartais atsargiai, kone baugiai liesdamasis prie jų kūrybos pasaulio, o kartais nevengdamas ir drastiškai išpreparuoti tiek pačios cituojamos muzikos, tiek su ja susijusių per amžius nusistovėjusių kultūrinių reikšmių bei asociacijų.
