Juozas Gruodis (1884.12.20 Rokėnai –1948.04.16 Kaunas) pripažintas vienu ryškiausių savo kartos lietuvių kompozitorių. Po Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jis minimas kaip pirmasis kompozicijos dėstytojas, akademinės kompozitorių mokyklos pagrindėjas. Žymusis klasikas apibrėžė nacionalinės muzikos viziją, artimą daugumai mažesnių Europos tautų. Būtent nuo Gruodžio laikų folkloro ir klasikos derinys lietuvių muzikoje tapo tradicija, kuri, tolstant nuo XIX amžiaus pirmavaizdžio, iš kartos į kartą buvo įvairiais būdais aktualizuojama ir interpretuojama.
Juozas Gruodis savo kūrybinį kelią pradėjo atsitiktinėmis privačiomis pamokomis, keliais mėnesiais Rokiškio muzikos mokykloje, savarankiška savišvieta. Būdamas keturiolikos metų, Gruodis pradėjo vargonininkauti, penkiolikos - komponuoti. Vėliau kompozitorius lankė privačias pamokas pas Nikolajų Laduchiną (harmonija) bei Aleksandrą Iljinskį (polifonija). 1915 metų rudenį kompozitorius įstojo į Maskvos konservatoriją. Pirmojo pasaulinio karo peripetijos ir pablogėjusi sveikata kuriam laikui užtęsė mokymąsi. Tuo metu jaunasis kompozitorius sukomponavo solo dainas "Visur tyla" ir "Burtai", kurios tapo itin populiarios. Nors vėliau Juozo Gruodžio kūrinių sąrašą papildė ir kitų žanrų kompozicijos, būtent vokalinė muzika sulaukė didžiausio atlikėjų bei leidėjų dėmesio.
1920 metais Juozas Gruodis pradėjo ketverių metų kompozicijos studijas Leipcigo konservatorijoje. Jo dėstytojai buvo Stephanas Krehlis, Paulas Graeneris ir Sigfridas Karg-Elertas. Vokietijoje susiformavo tautiškai romantiškas kompozitoriaus stilius. Į konservatyvią Lietuvos muzikinio gyvenimo aplinką Juozas Gruodis grįžo 1924 metais. Trejus metus dirbo antruoju dirigentu Valstybės operos teatre Kaune, prisidėjo rengiant Dainų šventes. 1923 metais parašytas Gruodžio "Simfoninis prologas", kaip kraštutinio modernizmo pavyzdys, Kaune sukėlė karštas diskusijas.
1927 metais kompozitorius buvo paskirtas Kauno muzikos mokyklos (1933 m. reorganizuotos į konservatoriją) direktoriumi, taip pat dėstė kompozicijos teorijos disciplinas, parengė mokymo programą, remdamasis XX a. pradžios Peterburgo konservatorijos modeliu. Gruodžio autoritetas tarpukario Lietuvoje augo: 1930 m. jis buvo išrinktas Latvijos, 1932 m. - Helsinkio konservatorijų garbės nariu. Nuo 1945 m. iki pat mirties užėmė teorijos ir kompozicijos katedros vedėjo pareigas.
Paskutiniai treji Gruodžio gyvenimo metai buvo smarkiai paveikti ideologinių okupuotos Lietuvos realijų. Kompozitorius gauna apdovanojimą "už įžymius nuopelnus, pedagoginę veiklą bei už šaunų darbą Didžiajame tėvynės kare", yra išrenkamas į Kauno "darbo žmonių deputatų tarybą", taip pat į meno darbuotojų profsąjungos struktūras, "tarybinių kompozitorių organizacinį komitetą". Tuo pat metu jo instrumentinė kūryba stipriai kritikuojama dėl nepageidautinų "formalistinių" elementų.
Visuomeniniai reikalai ir pareigos kompozitoriui trukdė intensyviai kurti. Gruodis itin lėtai ir įtemptai dirbdavo prie savųjų partitūrų. Nuolat svajojęs apie stambias formas ir vienas pirmųjų lietuvių kompozitorių parašęs sonatos, siuitos žanro kūrinius, baletą ("Jūratė ir Kastytis", sukurtas tautinės legendos motyvais, pastatytas 1933 metais Kauno Valstybės teatre), Juozas Gruodis visų pirma įdomus kaip miniatiūros meistras. Jo kūrybinį palikimą sudaro apie 60 kūrinių fortepijonui, 40 harmonizuotų liaudies dainų, 25 originalios kompozicijos chorui, 22 dainos balsui ir fortepijonui. Iš jų išsiskiria "Aguonėlės" (1921), "Rugiagėlės" (1921), ekspresyviai raiški "Pavasario naktis Berlyne" (1921) pagal Kazio Binkio eiles, taip pat subtilios "Alyvos" (1945) pagal Salomėjos Nėries eiles, neabejotinai įeinančios į lietuvių muzikos aukso fondą.
Be minėto vienaveiksmio baleto bei muzikos dramos spektakliams, orkestrinę Gruodžio muziką sudaro penki kūriniai, tęsiantys nacionalinio romantizmo tradicijas. 1928 metais sukomponuota simfoninė poema "Gyvenimo šokis" išsklaido mitą apie melancholišką lietuvių muzikos dvasią.
© Ramunė Kazlauskaitė
