Vytautas Bacevičius (1905-1970) - vienas moderniausių tarpukario Lietuvos kompozitorių, tuo metu aktyviai propagavusių naujoviškas muzikos komponavimo priemones. Tai "pirmas kompozitorius Lietuvoje, kuris neša dabartinės europietiškos muzikos kultūros orientaciją", - 1932 m. žurnale "Muzikos barai" rašė Jeronimas Kačinskas. Kaip ir Kačinsko, Bacevičiaus kūryba priskiriama to meto lietuvių muzikos avangardinei krypčiai. 1932 m. kartu su kitais jis įsteigė "Lietuvos muzikininkų progresistų draugiją". 1936 m. modernieji Lietuvos kompozitoriai buvo priimti į Tarptautinę šiuolaikinės muzikos draugiją (ISCM), o šios draugijos Lietuvos sekcijos vadovu tapo Vytautas Bacevičius.
Vytautas Bacevičius gimė 1905 rugsėjo 9 d. Lodzėje (Lenkija), garsioje muzikų šeimoje. Tėvas Vincas Bacevičius (1875-1952) dirbo mokytoju Lodzėje, vėliau (nuo 1925 m.) mokytojavo Kaune, vadovavo moksleivių orkestrams ir chorams. Jo sūnus pianistas Kęstutis Bacevičius (Kiejstut Bacewicz, 1904-1993), baigęs studijas Varšuvos konservatorijoje ir universitete, dėstė Kaune, Varšuvoje, Lodzėje (1957-1969 m. buvo Lodzės aukštosios muzikos mokyklos rektorius). Labiausiai išgarsėjo Vytauto ir Kęstučio sesuo, lenkų kompozitorė ir smuikininkė Grażyna Bacewicz (Gražina Bacevičiūtė, 1909-1969).
Pirmasis Vytauto Bacevičiaus muzikos mokytojas buvo tėvas. Vėliau Bacevičius studijavo Lodzės konservatorijoje kompoziciją pas Kazimierzą Sikorskį, Kazimierzą Wiłkomirskį ir mokėsi skambinti fortepijonu pas Heleną Kijeńską, Antonį Dobkiewiczių ir Józefą Turczyńskį. 1926 m. baigęs konservatoriją, atvyko į Kauną, studijavo Kauno universitete. 1927-1930 m. gyveno Paryžiuje, studijavo filosofiją Sorbonos universitete, mokėsi skambinti fortepijonu pas Santi Rierą. 1928 m. gavo Paryžiaus rusų konservatorijos diplomą (eksternu išlaikė kompozicijos ir fortepijono egzaminus). Grįžęs į Lietuvą 1931 m., Bacevičius dėstė Kauno muzikos mokykloje, konservatorijoje. 1933 m. savo estetines nuostatas propagavo paties redaguotame ir leistame žurnale "Muzika ir teatras" (išėjo 3 numeriai).
1939 m. išvyko koncertuoti į Pietų Ameriką. Prasidėjus II pasauliniam karui, Bacevičius į Lietuvą negrįžo. 1940 m. apsigyveno JAV. Dėstė Niujorko, Bruklino konservatorijose, Long Ailendo muzikos institute, rašė straipsnius, skaitė paskaitas. 1942 metais įkūrė privačią fortepijono studiją. Vytautas Bacevičius mirė 1970 sausio 15 d. Niujorke.
Kaip pianistas, Bacevičius koncertavo Europos šalyse (1928-1939 m. surengė daugiau kaip 300 koncertų), Pietų ir Šiaurės Amerikoje. 1938 metais jis buvo tarptautinio Ysaye pianistų konkurso Belgijoje žiuri narys. Apsigyvenęs JAV, rengė koncertus žymiausiose Niujorko salėse - Carnegie Hall (7 rečitaliai), Town Hall, Times Hall. Dažniausiai skambindavo Liszto, Chopino, Skriabino, Debussy, Ravelio, Čiurlionio, savo kūrinius fortepijonui.
Į lietuvių muzikos istoriją Vytautas Bacevičius įėjo kaip pirmojo fortepijoninio koncerto, vieno pirmųjų lietuviškų baletų autorius. Studijų metais jo kūriniuose dar buvo ryški romantizmo, impresionizmo įtaka. 1927-1940 metų laikotarpis Bacevičiaus kūryboje vadinamas "lietuviškuoju" - jame išryškėjo konstruktyvus mąstymas, kontrastinis muzikinės medžiagos dėstymo principas, ekspresionizmo įtaka ("Elektrinė poema"). Tuo metu pradėti kurti "žodžiai" (mot) - naujo, paties Bacevičiaus sumanyto kamerinės instrumentinės muzikos žanro kūriniai (iš viso sukūrė septynis). Be to, šis laikotarpis pasižymėjo kūrinių gausa (opera, baletas, 2 koncertai fortepijonui ir orkestrui, kiti simfoniniai opusai). Apsigyvenęs JAV, 4-5 dešimtmečiais Bacevičius kūrė nuosaikesnę muziką, tuo metu jo kūryboje pastebimi neoklasicizmo bruožai (Sonata fortepijonui Nr.3).
6-7 dešimtmečiai - naujas etapas kompozitoriaus kūryboje, apibūdinamas kaip "kosminis laikotarpis". Svarbiausi to meto opusai - "Kosminė simfonija", "Grafika" simfoniniam orkestrui, "Kosminė poema" fortepijonui, "Kosmoso spinduliai" vargonams. Bacevičiaus laiškuose atsiskleidžia absoliučiosios muzikos idėjos (pvz., "muzika pati savaime yra esmė" arba "muzika išreiškia garsą") bei kosmologinio požiūrio į muzikinę kūrybą samplaika. Kosminės muzikos idėją kompozitorius aiškino kaip pakylėtą virš materialaus pasaulio, universalią muziką: "Muzika kaip Aukščiausiojo proto simbolis pasiekia Universumo branduolį ir versmes - ženklina kūrėją". Kad muzika būtų kiek įmanoma nemateriali, "neapčiuopiama", paskutiniuosiuose opusuose ("Kosminė poema" fortepijonui, "Kosmoso spinduliai" vargonams) kompozitorius nenaudojo takto brūkšnių, o "Grafikos" užrašymas priartėja prie grafinių partitūrų.
Vytauto Bacevičiaus muzika pasižymi konstruktyvumu, montažo principu jungiama muzikine medžiaga, formos asimetrija, nuolatos kintančiais metrais bei tempais. Daugelyje kūrinių Bacevičius naudoja išplėstinę tonaciją arba atonalumą, kvartinius sąskambius, polifunkcinę harmoniją. Pats kompozitorius savo muziką apibūdino kaip ekspresionistiškai tonalią, kuriai įtaką darė polifoninis stilius su ryškiais konstruktyvizmo bruožais.
© Judita Žukienė
Małgorzata Janicka-Słysz. Vytautas Bacevičius i jego idee muzyki kosmicznej. - Kraków: Akademia Muzyczna w Krakowie, 2001
Vytautas Bacevičius. Gyvenimo partitūra. Sudarytoja Ona Narbutienė. - Vilnius: Petro ofsetas, 2005
Vytautas Bacevičius. Išsakyta žodžiais. Sudarytojas Edmundas Gedgaudas. - Vilnius: Petro ofsetas, 2005
