Konstancija Brundzaitė (1942-1971) užima atskirą nišą lietuvių muzikinėje kultūroje. Ji buvo renesansiška asmenybė - universali kūrėja, komponavusi muziką, rašiusi tekstus, tapiusi drobėje. Konstancija Brundzaitė - pirmoji kompozitorė moteris modernios lietuvių muzikos istorijoje.
Trumpas gyvenimo (ir kūrybos) kelias lėmė negausų Konstancijos Brundzaitės kompozicijų kiekį. Tačiau unikalūs jų vidinio turinio sprendimai, faktūros skaidrumas, daugialypė lyrika tapo neatsiejama lietuviško muzikinio paveldo dalimi. Kitaip nei daugelis jos kartos atstovų, Brundzaitė ypač modernizavo lietuvių chorinę muziką. "Septynios mįslės iš lietuvių tautosakos" tapo chrestomatiniu, dažnai atliekamu kūriniu.
Reikšmingas Konstancijos Brundzaitės polinkis ir kitoms meno sritims. Literatūriniai polinkiai iš dalies nulėmė ir muzikologinę Brundzaitės veiklą: ji aktyviai bendradarbiavo spaudoje, ruošė monografiją apie pedagogę, kompozitorę Eleną Laumenskienę. Literatūrinis Brundzaitės talentas pasireiškė įvairiomis formomis - ji rašė alegorinius apsakymus, poeziją, turtingą dvasinį jos pasaulį atskleidžia kompozitorės dienoraštis.
Konstancija Brundzaitė 1964 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar - Lietuvos muzikos akademija), Eduardo Balsio kompozicijos klasę. 1964-1965 m. dėstė Panevėžio, 1970 m. - Klaipėdos muzikos mokyklose. 1965-1967 m. - Centrinio valstybinio literatūros ir meno archyvo vyresnioji mokslo bendradarbė. 1967-1969 m. - Lietuvos kompozitorių sąjungos vyresnioji metodininkė, iki 1971 m. dirbo Lietuvos konservatorijos koncertmeistere. 1971 metais Brundzaitė už choro dainas "Vakaras" ir "Paukštis" gavo 1-ąją Stasio Šimkaus konkurso premiją (1971).
Ankstyvojoje kompozitorės kūryboje vyrauja tradicinė muzikos kalba. Kūrinio muzikinę drobę, turinio sumanymą dažniausiai diktuoja tam tikra lyrinė būsena, muzikoje prabylanti įvairiausiais emociniais niuansais. Vėlesniuose opusuose kompozitorė kūrybiškai pritaiko atidžiai studijuotus liaudies dainų specifinius bruožus.
Į 7-ojo dešimtmečio pabaigą, veikiamas šiuolaikinės muzikos tendencijų, sodrėja ir įvairėja harmoninis Konstancijos Brundzaitės kūrinių koloritas, melodinių linijų nebesaisto tradicinės intonacijos, kūrybingai operuojama laisvesniais metroritminiais dariniais. Kūryboje dominuoja miniatiūros, būdingas lakoniškumas, minties koncentracija. Naujo stilistinio tarpsnio pradžią žymi chorinis ciklas "Septynios mįslės iš lietuvių tautosakos", vokalinė miniatiūra "Ant kranto", "Dialogai" vargonams ir styginių orkestrui.
Kompozitorė sukūrė nemažai instrumentinės ir ypač vokalinės kamerinės muzikos. Vokalinių miniatiūrų įkvėpimo šaltinis bei muzikos piešinį lemiantis elementas - poetinis tekstas, kurį autorė rinkdavosi itin kruopščiai. Ypač vaisingi vokalinei kūrybai buvo 1967-1968 metai. Šiuo laikotarpiu kompozitorei pavyko sukurti įtaigių kūrinių, apsieinant itin minimaliomis priemonėmis (vokaliniai ciklai "Jūros posmai", "Dvi raudos", ir kt.).
Vienas reikšmingiausių kompozitorės kūrybos barų - chorinė muzika. Jos temų ratas įvairus. Tai kelios liaudies dainų išdailos, to meto proginės dainos, lyriniai chorai etc. Reikšmingiausias chorinis kūrinys - ciklas "Septynios mįslės iš lietuvių tautosakos", sukomponuotas 1965 metais. Menine branda, savitumu paženklintos ir keturios paskutinės Konstancijos Brundzaitės chorinės miniatiūros: "Lyjant", "Girių mergelė", "Vakaras" ir "Paukštis".
Orkestrinei kūrybai atstovauja vos kelios kompozicijos - studijų metais sukurta simfoninė poema "Baltosios viršūnės" ir vėlesni "Dialogai". Konstancija Brundzaitė daug kompozicijų skyrė ir patiems jauniausiems atlikėjams - vaikams.
Ona Narbutienė. Konstancija Brundzaitė. - Vilnius: Vaga, 1983
