|
Zita Bružaitė (g. 1966) 1994 m. baigė Lietuvos muzikos akademijos prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę. 1998 m. kompozitorė kartu su smuikininke Ilona Klusaite įkūrė kintančios sudėties kamerinį ansamblį "Collegium", populiarinantį XX a. muziką. 2002 ir 2004 metais dalyvavo kūrybiniuose seminaruose "Objective 1 = Art = Objective 1 - EU-wide-enlargement" Eizenštate (Austrija), 2003 metų pradžioje gyveno ir kūrė tarptautiniame kompozitorių centre Visbyje (Gotlandas, Švedija). Tais pačiais metais tapo Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamo geriausių metų kūrinių konkurso laureate didelių ansamblių kategorijoje (už kompoziciją "Fading Dance"), Muzikos rudens festivalio laureate ir įsimintiniausia festivalio "Iš arti" kūrėja. Nuo 2007 m. Zita Bružaitė - Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė bei naujosios muzikos festivalio "Iš arti" direktorė; 2009 m. išrinkta Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininke.
Pati kompozitorė išskiria dvi savo kūrybos linijas. Vienai jų priklauso įvairiomis filosofinėmis idėjomis grindžiami kūriniai, skambantys daugiausia šiuolaikinės muzikos festivaliuose ("Toeliali", "Rebus musicis et musicantibus", "Versmė", "Mozaika", "Bagatelės", "Piligrimai"); muzikoje įkūnytos specifinės koncepcijos sąlygoja mažiau apibrėžtus jų žanrus. Kitą kūrinių grupę sudaro nuosaiki tradicinė koncertinė kūryba įvairioms atlikėjų sudėtims ("Burlegija" ir "Noveletė" klarnetui ir fortepijonui, "Divertismentas" dviem fortepijonams, "Ilgės" birbynei ir kanklėms, "Kuršiai" sopraninėms ir bosinėms kanklėms ir kt.). Kaip specifines koncertinės Zitos Bružaitės kūrybos sritis galima išskirti ir muziką vaikams (ciklai "Dainynas", "Karnavalas", "Trys Kalėdų dainelės", instrumentinės pjesės), kūrinius chorams ir lietuvių liaudies instrumentams.
Zitos Bružaitės muzikoje kūrinio struktūrinė organizacija yra tokia organiška, jog beveik nejaučiamas griežtai racionalus jos pradas. Grynosios muzikos žanrai dažniausiai paveikti teatrinių vaizdinių, čia girdimi liaudies ir džiazo muzikos atgarsiai, viduramžių asketizmas ar modernių harmoninių konstrukcijų, ritmų, tembrų procesas (pvz., kantata "Amžių dainos", "Bliuzomanija", "Fuga"). Kompozitorė, neseniai teigusi, kad anksčiau jos muzika niekada neužplūsdavo garsų lavina ir ekspresyviu protrūkiu, šiandien prisipažįsta savo kūryboje nuolat svyruojanti tarp tylos, ramybės ir fovistinio polėkio (pvz., "Sonetų" ciklo kūriniai, "Galopu").
|
|
