Jurgis Juozapaitis (g. 1942) 1968 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos akademija) baigė prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę. 1969-1977 m. buvo Lietuvos TVR garso režisierius. Nuo 1991 m. dėsto Lietuvos muzikos akademijoje. 1978 m. už simfoniją "Rex" Jurgiui Juozapaičiui paskirta Lietuvos valstybinė premija. Kompozitorius yra penkiolikos Lietuvos kultūros ministerijos Stasio Šimkaus premijų už vokalinę kūrybą laureatas. 2002 m. Jurgis Juozapaitis tapo Lietuvos nacionalinės premijos laureatu. 2004 metais tarptautiniame kompozitorių konkurse "Sinfonia Baltica" Rygoje jis laimėjo pirmąją premiją už kūrinį "Bokštų kontrapunktai" simfoniniam orkestrui, 2005 m. Juozo Karoso kompozicijos konkurse - antrąją premiją už Mažąjį koncertą fortepijonui ir styginių orkestrui.
Jurgio Juozapaičio kūrinius įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose bei koncertuose atliko žymūs atlikėjai: Maskvos valstybinis filharmonijos orkestras (Rusija), Prahos filharmonijos orkestras (Čekija), Ostrobotnijos kamerinis orkestras (Suomija), kamerinis orkestras "Musica vitae" (Švedija), "Het Trio" (Olandija), "Nieuw Ensemble" (Olandija), "Traiect" ansamblis (Rumunija) ir kiti.
Pripažindamas visas šiuolaikinės muzikos garsų organizavimo formas (serializmą, aleatoriką, koloristiką, minimalizmą etc.) bei remdamasis jomis, Jurgis Juozapaitis bando gilintis į natūralią garsų tėkmę, jų skambesį, pačią muzikos esmę bei jos spontaniškumą. Simfoniniams bei kameriniams Jurgio Juozapaičio kūriniams būdinga naujų formų, spalvų paieškos, polifoninis teminės medžiagos vystymas bei gebėjimas pajungti orkestro koloristiką dramaturginiam užmojui. Kai kuriose partitūrose juntamos minimalizmo apraiškos, yra statiškąja dramaturgija paremtų dalių ar padalų. Jurgio Juozapaičio muzikoje gyva ir romantinė tradicija, pasireiškianti ne tiek atviru emocionalumu ar ryškiomis dramatinėmis kolizijomis, kiek būties amžinybės suvokimu, pozityvaus harmoningojo prado siekiu. Ši harmonija daug kur nulėmė sonatinės formos ekspozicinių dalių vientisumą ir dinamiškai aktyvias temų perdirbimo dalis, kuriose, nepažeidžiant darnos įspūdžio, neretai atsiranda iliustratyvių, dekoratyvių momentų.
