Kompozitoriaus Jurgio Karnavičiaus (1884-1941) kūrybinės veiklos kelias prasidėjo XX a. pradžioje ir buvo glaudžiai susijęs su Rusija bei Lietuva, kur prabėgo visas muziko gyvenimas.
Rusijoje, Peterburge Jurgis Karnavičius baigė dvi aukštąsias mokyklas ir subrendo kaip kompozitorius, taip pat dalyvavo Peterburgo filharmonijos meno tarybos, Šiuolaikinės muzikos asociacijos veikloje, dainavo ir griežė savo paties suburtuose vokaliniame bei styginių kvartetuose, dirbo karinės apygardos simfoninio orkestro kapelmeisteriu, reiškėsi kaip lektorius, dirbo pedagoginį darbą.
Lietuvoje kompozitorius sukūrė reikšmingiausius kūrinius - operas "Gražina" ir "Radvila Perkūnas", kurios išgarsino Jurgio Karnavičiaus vardą tėvynėje ir į muzikos istoriją įėjo kaip vienos pirmųjų lietuviškų operų.
Jurgis Karnavičius gimė 1884 m. gegužės 5 d. Kaune. Būsimo kompozitoriaus vaikystė ir jaunystė prabėgo Vilniuje. 1903 m. Jurgis Karnavičius atvyko studijuoti į Peterburgą, kur 1908 m. baigė teisės studijas universitete, o 1910 m. dainavimo bei 1912 m. Maksimiljano Šteinbergo kompozicijos klases konservatorijoje. 1913-1914 m. ir 1918-1927 m. dėstė Peterburgo konservatorijoje. 1914 m. Jurgis Karnavičius buvo mobilizuotas į Rusijos armiją, vėliau vokiečių paimtas į nelaisvę ir iki 1918 m. gyveno Jozefštate, prie Vienos. Grįžęs į Lietuvą, Jurgis Karnavičius 1927-1933 m. griežė altu Kauno Valstybės teatro orkestre, iki 1941 m. dėstė Kauno konservatorijoje, 1938 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Jurgis Karnavičius mirė 1941 m. gruodžio 22 d. Kaune.
Jurgio Karnavičiaus kūrybos braižas formavosi veikiamas vėlyvojo romantizmo, rusų klasikinės muzikos tradicijų, lietuviško folkloro bei XX a. pradžios modernizmo. Tradiciškesni yra sceniniai Jurgio Karnavičiaus kūriniai, tarp kurių - dvi lietuvišku folkloru pagrįstos operos bei keturi baletai, pasižymintys nesudėtinga muzikine kalba, vėlyvojo romantizmo intonacijomis.
XX a. pradžioje plintantis modernizmas rado atgarsį Jurgio Karnavičiaus simfoniniuose ("Ulalume", "Ovalus portretas"), kai kuriuose kameriniuose, vokaliniuose kūriniuose. Naujos išraiškos ieškojimai, susipynę su rusų klasikinės muzikos tradicijomis, atsispindėjo disonansinėje, neretai pastovaus tonacinio centro neturinčioje harmonijoje, polifoninių priemonių vartojime, naujoviškesnėje orkestruotėje.
Jurgis Karnavičius: gyvenimo ir kūrybos kelias, laiškai, straipsniai apie kūrybą, amžininkų atsiminimai. Parengė Jūratė Burokaitė. - Vilnius: UAB "Petro Ofsetas", 2004
