Teisutis Makačinas (g. 1938) 1961 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę. Po studijų dėstė teorines disciplinas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (1961–1967) ir kompoziciją Vilniaus konservatorijoje, 1973–2001 m. vadovavo Vilniaus konservatorijos teorijos ir kompozicijos skyriui. Nuo 1985 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, nuo 1996 m. – profesorius. 1990 m. už kūrinį „Sinfonia giocosa“ pelnė Lietuvos kamerinio orkestro premiją. 2013 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
Kompozitorius apibūdina savo kūrybos stilių kaip neoklasicizmo jungtį su bartokiška liaudies muzikos transformacija. Daugelyje Makačino kūrinių svarbios lietuvių liaudies muzikos intonacijos, nors autorius ir vengia tiesiogiai cituoti liaudies melodijas. Visai Makačino kūrybai būdinga linearinis pradas, polifoninis muzikinės minties plėtojimas, aiški struktūra ir griežta vidinė logika. Pastarojo dešimtmečio kūryboje stiprėja ir minimalizmo įtaka, pasireiškianti keleto paprastų motyvų dominavimu, jų kartojimu ir varijavimu.
Plačiajajai auditorijai geriausiai žinomas kaip nepaprasto populiarumo sulaukusių estradinių dainų („Vėjas man pasakė“, „Berniukai“, „Sugrįžk, kol nevėlu“, „Pašauki“ ir daugelio kitų) autorius, Teisutis Makačinas taip pat yra sukūręs kūrinių orkestrui, kameriniams ansambliams, vokalui ir chorams, muzikos dramos spektakliams ir kino filmams. Kompozitorius itin daug rašo vargonams - penkios jo sonatos vargonams išsiskiria lakoniškumu ir savita tradicinių bei moderniųjų elementų samplaika. Pastaruoju metu jis itin pamėgęs styginių orkestro skambesį, nes styginiai instrumentai jam yra "gyviausi", geriausiai atliepiantys atlikėjo pastangoms.
© Eglė Gudžinskaitė
