Rytis Mažulis (g.1961) baigė profesoriaus Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę Lietuvos muzikos akademijoje (1983). 1988 m. už kamerinę kompoziciją "Miegas" jam buvo paskirta "Tylos" premija, 1989 m. - Lietuvos kultūros fondo premija už kamerinę ir vokalinę muziką. Nuo 1998 m. rugsėjo iki 1999 m. balandžio - kompozitoriaus stipendija Akademie Schloss Solitude Štutgarte. Dukart laimėjo prizą už geriausią vokalinį kūrinį ("ajapajapam", 2002; "Forma yra tuštuma", 2006) Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamame geriausių metų kūrinių konkurse. 2004 m. kompozitorius tapo Lietuvos nacionalinės premijos laureatu. 2006-2014 m. Rytis Mažulis vadovavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedrai
Ryčio Mažulio kūriniai nuolat atliekami įvairiuose festivaliuose: "Nyyd" (Talinas, 1991), "Musikhøst" (Odenzė, 1992), "Deutschlandfunk" (Kelnas, 1992), "Prahos pavasaris" (1995), Norrtelje kamerinės muzikos festivalyje (1995), "De Suite Muziekweek" (Amsterdamas, 1995), "Minimalisms" (Berlynas, 1998), "Klang Raum" (Štutgartas, 1998), "53. Arbeitstagung von Institut für neue Musik und Musikerziehung" (Darmštatas, 1999), "MaerzMusik" (Berlynas, 2003), "Melos-Ethos" (Bratislava, 2005), Huddersfieldo šiuolaikinės muzikos festivalyje (2006, 2007), "Images Sonores" (Lježas, 2007), ISCM Pasaulio muzikos dienose (Vilnius, 2008), taip pat koncertuose Varšuvoje, Gdanske, Diuseldorfe, meno akademijoje Schloss Solitude Štutgarte (1994, 1999), Queen Elizabeth Hall Londone (1995).
Visai Ryčio Mažulio kūrybai būdinga ypatinga stilistinė švara, muzikinio audinio vientisumas ir simetrija, grindžiama kontrapunktine (dažniausiai kanonine) technika, koncentriškos, "ratų" pavidalo kūrinių formos. Natūralu, kad tokia kūrybos kryptis reikalauja pasitelkti ir atitinkamas kūrinių sudėtis, kad būtų išgautas homogeniškas ir "kristališkas" skambesys. Todėl Rytis Mažulis daugiausiai rašo muziką lygių balsų arba klavišinių instrumentų ansambliams; pastarieji kūriniai būna atliekami gyvai arba realizuojami kompiuteriu, traktuojant jį kaip savotišką "superfortepijoną". Kai kuriuose kūriniuose išnaudojamos ir specifinės kompiuterių galimybės, ko neįmanoma pasiekti atliekant muziką įprastais instrumentais.
Pavyzdžiui, kompozicijoje "Palindromas" girdime mikrochromatines garso aukščio gradacijas (ketvirtatonius, aštuntatonius) bei nestandartinius ritminių verčių padalijimus ar skirtingų tempų vienalaikį pulsavimą. "Grynojo proto klavyro" taip pat neįmanoma atlikti gyvai dėl to, kad čia prireiktų bent jau 24 fortepijonų ansamblio. Abu šie opusai ne tik atspindi idealaus stiliaus grynumo bei kompozicijos visumos integralumo tendencijas, bet ir parodo, kaip vien muzikinėmis priemonėmis, nesigriebiant aliuzijų į kokias nors kitas meno ar tikrovės sritis, gali būti perteikiamas subtilus humoras.
