Loreta Narvilaitė (g. 1965) 1980-1984 m. mokėsi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos muzikos teorijos skyriuje, lankė kompozicijos pamokas pas Joną Pauliką. 1989 m. baigė Lietuvos muzikos akademijos prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę, o 1996 m. ten pat ir asistentūrą-stažuotę. Šiuo metu dėsto Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, dirba Klaipėdos koncertų salėje direktorės pavaduotoja kultūrai, yra šios įstaigos rengiamų festivalių "Permainų muzika", "Salve Musica" ir "Klaipėdos muzikos pavasaris" meno vadovė.
Loreta Narvilaitė buvo naujosios muzikos festivalio "Kopa" iniciatorė ir meninė direktorė (1994-1999). Jos kūryba skambėjo festivaliuose "ppIANISSIMO" (Sofija), "Arsenals" (Ryga), "Jaunimo muzikos forumas" (Kijevas), "Festival Alexandre Paley et ses amis" (Moulin d'Andé, Prancūzija), "Švedijos garsai", "Lietuvių muzikos pavasaris", "Gaida", "Jauna muzika" (Vilnius), "Iš arti" (Kaunas), "Marių klavyrai", "Klaipėdos muzikos pavasaris", "Kopa", "Muzika sugrįžta", "Permainų muzika" (Klaipėda), "Jaunimo kamerinės muzikos dienos" (Druskininkai). 2002, 2003 ir 2004 m. Loreta Narvilaitė rezidavo Tarptautiniame kompozitorių centre Visbyje (Gotlandas, Švedija).
Jau studijų Lietuvos muzikos akademijoje metais išsikristalizavo racionalūs kompozitorės kūrybos principai - polinkis į griežtą, apskaičiuotą tvarką, besiremiančią matematinėmis skaičių ar grafinių linijų sekomis, kartu neapribojant fantazijos erdvės, nevaržant meninės intuicijos. Tuo pasižymi "Praeinanti nata" penkiolikai styginių (1990), "Con variationi" varinių pučiamųjų kvintetui (1990), "Nona" vargonams (1991).
Naujesnių autorės instrumentinių veikalų pavadinimai atspindi pastarojo meto kompozitorės minčių horizontus. "Ryto rasa krito" instrumentiniam ansambliui (1996) lyg per šydą skleidžia nostalgišką šviesą, "nepasiekiamybės ilgesį" (autorės žodžiais). Kūrinį "Pragydo vėjas" obojui ir simfoniniam orkestrui (2003) lydi epigrafu pasirinktas Sigito Gedos eilėraštis, kuriame netikėtu prasmių perkeitimu "kubistinėje" daugiabučio erdvėje atsiveria amžinybės dimensija. Miestas bei skubantis, akimirkos susimąstymui stabtelėjęs miesto žmogus, rodos, tampa idėjiniu kompozitorės kūrybos leitmotyvu - ką paliudija kūrinys "Atviras miestas" simfoniniam orkestrui (1996).
Vienas naujausių kompozitorės kūrinių - "Šauksmas-šviesa" dviem trimitams ir dviem fortepijonams (1999), kurio pavadinime užkoduota kūrinio emocija ir forma, - yra visiška priešingybė anksčiau sukurtiems "skambančios matematikos" opusams. Ekspresyvus emocinis pradas čia ima viršų, tačiau išlieka racionalus stiprios muzikos įvaizdis.