Kompozitorius, vargonininkas, chorvedys Juozas Naujalis (1869-1934) kūrybinį kelią pradėjo XIX amžiaus pabaigoje ir savo veikla bei kūryba pelnė lietuvių muzikos patriarcho vardą. Juozo Naujalio kompozicijų, ypač dainų, reikšmė lietuvių muzikos istorijoje labai didelė. Dainingos, lengvai įsimenamos melodijos skambėjo visoje Lietuvoje nacionalinio sąmonėjimo laikais, o "Lietuva brangi" tapo tikra tautos giesme.
Juozas Naujalis nuveikė daug reikšmingų darbų. Kaune įsteigė vargonininkų ir chorvedžių kursus, 1919 m. - muzikos mokyklą, kuri po metų buvo suvalstybinta, o 1933 m. pertvarkyta į konservatoriją, įsteigė pirmąjį lietuvišką knygyną, ėmė leisti pirmąjį lietuvišką muzikos laikraštį "Vargonininkas", kurį laiką dirbo muzikos mokyklos direktoriumi, vadovavo Lietuvių meno kūrėjų draugijos muzikos sekcijai. Juozas Naujalis subūrė slaptą "Dainos" chorą, išaugusį į "Dainos" draugiją, kuri suvaidino reikšmingą vaidmenį plėtojant lietuvių tautinę muziką: 1905 m. surengė pirmąjį viešą lietuvišką vakarą, 1924 m. - pirmąją Lietuvos dainų šventę, kurios vyriausiasis dirigentas buvo pats Juozas Naujalis.
Juozas Naujalis gimė 1869 m. balandžio 9 d. Raudondvaryje, netoli Kauno. Pasimokęs pas vietos vargonininką bei materialiai remiamas grafo Tiškevičiaus, 1884 m. išvyko studijuoti vargonų į Varšuvos muzikos institutą, kurį baigė 1889 m. Juozas Naujalis dar bandė studijuoti trombono klasėje, bet, pasikeitus materialinėms sąlygoms, 1890 m. grįžo į Lietuvą. Trumpam apsistojo Vabalninko miestelyje, vėliau - Rietave, o nuo 1891 m. - Kaune, kur iki mirties vargonininkavo bei vadovavo chorui Katedroje. 1894 m. Juozas Naujalis išvyko į Regensburgą studijuoti bažnytinės muzikos mokykloje. Grįžęs po 6 mėnesių, ėmė organizuoti Katedroje grigališkąjį giedojimą, įsitraukė į kultūrinį gyvenimą, dirbo pedagoginį darbą ir Kaune, ir Vilniuje, kur gyveno 1914-1916 m. Juozas Naujalis mirė 1934 m. rugsėjo 9 d. Kaune.
Juozas Naujalis daugiausia kūrė tai, kas buvo susiję su jo veiklos pagrindinėmis sritimis, laikėsi klasikinių tradicijų, sekdamas romantikų kūryba, naudojo klasikinę harmoniją, nepripažino jokių muzikinės kalbos naujovių. Reikšmingą vietą kūrybiniame palikime užima dainos chorams. Kompozitorius parašė 27 originalias (pusė jų sukurta Maironio žodžiais) ir 17 harmonizuotų dainų chorui, taip pat 9 dainas balsui solo ar duetu. Vienas svarbiausių Juozo Naujalio dainų bruožų - jų melodingumas, suteikęs dainoms populiarumą ir išliekamąją vertę. Daugumos dainų forma kupletinė, nors yra ir 3 dalių kūrinių, faktūra dažniausiai homofoninė, pasitaiko ir polifoninio melodijos plėtojimo būdų, metroritminė struktūra nėra įvairi, atskiros kompozicijos dažnai pagrįstos nesikeičiančia ritmine formule. Didžiąją dalį Juozo Naujalio kūrybos sudaro bažnytinė muzika. Tai 13 mišių, 23 motetai, giesmės, psalmės ir kitokie religinės muzikos kūriniai - daugiau kaip 150 kompozicijų. Juozo Naujalio mišiose, motetuose susipina įvairių laikotarpių stiliai, bet ypač ryškūs XVI amžiaus renesanso kilmės bruožai. Instrumentinės muzikos grupėje - 45 kompozicijos. Tai kūriniai vargonams, fortepijonui, orkestrui. Instrumentinėse kompozicijose, kitaip nei choro dainose, Juozas Naujalis naudojo liaudies dainų melodijas.
© Renata Varanavičiūtė
Konradas Kaveckas. Juozo Naujalio gyvenimas ir kūryba. - Kaunas, 1939
Ona Narbutienė. Juozas Naujalis. - Vilnius: Vaga, 1968
Ona Narbutienė. Juozas Naujalis. - Kaunas: Šviesa, 1989
