|
Alvidas Remesa (g.1951) baigė Kauno Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos (dabar Konservatorija) kompozicijos skyrių, 1977-1983 metais studijavo kompoziciją Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Muzikos akademija), prof. Vytauto Laurušo klasėje. Nuo 1983 m. pradėjo dirbti Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų (dabar Klaipėdos universiteto Menų fakultetas) Muzikos istorijos ir teorijos katedroje, kur darbuojasi iki šiol. 1994 m. jam suteiktas docento pedagoginis vardas. Atgimimo laikotarpiu studijavo teologiją, gilinosi į bažnytinės muzikos istoriją, muzikos liturgiją, grigališkąjį choralą, tapo vienuoliu pranciškonu. 1990-2002 metais ėjo vargonininko pareigas Kretingos pranciškonų vienuolyno bažnyčioje, šiuo metu dar dirba muzikos psichoterapeutu Klaipėdos psichiatrinėje ligoninėje.
Alvido Remesos dėka buvo atkurta Šv. Cecilijos draugija (1989), religinis žurnalas "Šv. Pranciškaus varpelis", įsteigtas Lietuvos katalikų mokslų akademijos Klaipėdos skyrius (1991), Klaipėdos universitete įkurtas Muzikologijos institutas (1997), Lietuvoje - Respublikinis muzikinės psichiatrijos centras (2001). Alvidas Remesa yra įvairių Lietuvos ir užsienio visuomeninių organizacijų narys, jo veiklos barai itin platūs.
Alvidas Remesa sukūrė per 100 įvairaus žanro kūrinių - pradedant dainomis ir baigiant simfonijomis bei scenine muzika, tačiau reikšmingiausią kūrybos dalį sudaro bažnytiniai opusai. Jie dažnai skamba Lietuvoje bei užsienyje: JAV, Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Graikijoje, Austrijoje, Danijoje, Vengrijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, Škotijoje. Kompozitoriaus sakralinė muzika giedama Vokietijos, Danijos, Norvegijos, Anglijos protestantų, Graikijos ortodoksų, Lietuvos ir centrinės Europos katalikų.
Ankstyvajame Alvido Remesos kūrybos laikotarpyje vyravo tradiciniai neoklasicizmo bruožai, polistilistika, kompozitorius įtraukdavo populiariosios muzikos elementus (opera "Pakeisti širdį širdimi"). Kompozitorius naudojasi monoteminiu principu, tradicinio ciklo dalys atspindi nuoseklią kūrinio idėjos plėtotę. Kompozitorius mėgsta šiuolaikiškai interpretuoti folklorą, bažnytinėje muzikoje - grigališkojo choralo elementus, kurie subtiliai susipina su šiuolaikinės muzikos kalbos priemonėmis.
|
|
