1989 metais gimusi Justina Repečkaitė jau mėgaujasi kylančia ir besiplečiančia kompozitorės karjera. Jos kūrinius atlieka tokie ryškūs ansambliai, kaip prancūzų „Intercontemporain“, „2e2m“, „Court-Circuit“, „Warn!ng“, belgų „Spectra“ ar Maskvos šiuolaikinės muzikos ansamblis.
Šiuo metu ji gyvena Paryžiuje, kur studijuoja vadovaujama Jeano-Luco Hervé. Prieš tai Justina Repečkaitė buvo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Osvaldo Balakausko ir Ričardo Kabelio bei Paryžiaus konservatorijos Stefano Gervasoni kompozicijos klasių studentė. Paryžiaus konservatorijoje ji taip pat lankė šiuolaikinės ir viduramžių vokalinės improvizacijos paskaitas.
2013 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamuose geriausių metų muzikos kūrinių rinkimuose Justina Repečkaitė laimėjo „Debiuto premiją“ už savo kūrinį „Chartres“ styginių orkestrui (2012); tą patį kūrinį 60-toji Tarptautinė kompozitorių tribūna (International Rostrum of Composers) išrinko rekomenduojamu transliuoti, o 2015 m. jis buvo atrinktas į Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos (ISCM) organizuojamų Pasaulio muzikos dienų programą. „Chartres“ pateko ir į Lietuvos muzikos informacijos centro leidžiamą seriją „Zoom In“, pristatančią ryškiausią Lietuvos naująją muziką.
Autorės muzika buvo atlikta festivaliuose „Gaida“ (Vilnius), „Permainų muzika“ (Klaipėda), „Druskomanija“ (Vilnius-Druskininkai), „Manifeste“ (Paryžius) ir Maskvos filharmonijoje.
Justinos Repečkaitės kūryboje nėra daug konstantų, bet viena jų itin griežta – idėjų tvirtumas ir bendros koncepcijos laikymasis. Idėjos ir koncepcijos yra taip nuodugniai apmąstytos, kad dažnai tai veikia ir instrumentinių sudėčių pasirinkimą. Tai skatina kompozitorę kurti muziką įvairių sudėčių ansambliams, pradedant nuo homogeniškų grupių, kaip kad styginių orkestras ar violončelių oktetas, ir baigiant įvairialypiais fraktaliniais kolektyvais, kuriuos sudaro mecosopranas, fleita, trimitas, arfa ir kontrabosas. Tokie dideli muzikos rašymo kontrastai įkvepia Justinos Repečkaitės išradingumą.
Kompozitorės moto „rankraščiai nedega“ (citata iš Michailo Bulgakovo knygos „Meistras ir Margarita“) nuolat primena apie menininko atsakomybę už medžiagos kokybę, kuri ilgam įterpiama į klausytojų sąmonę, šitaip rankraščius paverčiant nesunaikinamais ir nedegiais. Siekdama kristalizuoti kompozicinę struktūrą, autorė užkoduoja savo idėjas vizualia forma. Tokia muzikinės medžiagos koncentracija jai leistų atkurti muziką, jei partitūros (rankraščiai) kada nors vis dėlto būtų sunaikintos. Šie vizualiniai raktai paaiškina kūrybinį geometrinio tikslumo poreikį ir kartu jos muzikai suteikia alternatyvų gyvenimą, kuriame ji tampa freska arba gobelenu, vaizduojančiu negirdimą muzikos pusę. Kompozicija „Chartres“ yra tikslus tokios strategijos pavyzdys. Jos struktūra modeliuota taip, kad atspindėtų vitražą ir būtų grįsta viduramžių proporcijomis 6:8:9:12. Tokia vizuali manifestacija primena mandalą, įtraukiančią žvilgsnį į patį vaizdo centrą.
Muzikos ir tekstų autorius Šarūnas Nakas savo laidoje „Naujieji skersvėjai“ Justinos Repečkaitės kūrybą apibūdino taip: „Repečkaitė kultivuoja itin griežtą rašyseną. Tokioje muzikoje tiksliai numatomas kiekvienas judesys ir detalė, išankstinė koncepcija virsta gerai iškalkuliuota sistema, kur subalansuojami visi rūpimi aspektai. Net ir mažiausioms sudėtims rašoma muzika įgauna monumentalumo, tarsi tai butu aukštesnės jėgos padiktuoto sprendimo įgyvendinimas. Repečkaitės muzikinė kalba komplikuota, tačiau labai skaidri ir perskaitoma. Kūrinį tvarkančios gravitacinės bangos nulemia tos estetikos negailestingumą ir čia nesistengiama pasvajoti ar tiesiog gražiai pabūti. Tai intelektuali akcija kurios orbita braižoma pačiu aštriausiu pieštuku“.
Intensyvus integralumo ir konceptualumo siekis skatina tikėti, kad Justina Repečkaitė sparčiai augs ir toliau plės savo kūrybos ribas.
Ben Lunn
