Garso architektu vadinamo Orlando Narušio kūryba kruopščiai konstruojama nuo 2002 m. pagal abstraktaus audiovizualinio garso meno „maketą“. (Post)minimalistinis jo požiūris į muziką atsiskleidžia ne tik hipnozės ir garsinių erdvių sklidinuose pasirodymuose, bet ir tų pasirodymų kiekyje – Narušis gyvai koncertuoja retai, tačiau jo kūrybinėje biografijoje gausu leidybinių sumanymų, paties autoriaus vadinamų „garso projektais“, artimų glitch, noise, microsound estetikai. Visi jie – preciziškai apgalvoti, konceptualiai turiningi, atviri klausytojo interpretacijai ir saistomi pagrindinio siekio atrasti bei mistifikuoti nestandartinių garsų pasaulį. Daugiau kaip dekadą trunkanti jo kūryba, kartu su kitais postminimalistinę elektroninę muziką kuriančių autorių darbais, modeliuoja ir bendrą naujausių Lietuvos eksperimentinio garso pavidalų reljefą.