Stilių, žanrų, manierų, nuotaikų ir potyrių įvairove Vidmanto Bartulio muzika pranoksta daugelio lietuvių kolegų kūrybą, kaskart stebindama netikėtais posūkiais ir rakursais. Jis gali rašyti bet ką - nuo kamerinių miniatiūrų iki operos ir stambių orkestrinių kūrinių, nuo liaudies dainų harmonizacijų iki didžiulių masinių renginių, nuo monumentalaus Requiem iki muzikos mados kolekcijų pristatymams, popdainų aranžuočių ir t.t. Bartulio ankstyvosios kompozicijos išsiskyrė kontempliatyvia, elegiška nuotaika, pabrėžtinu lakoniškumu ir dažnai šmėsčiojančiais gamtos įvaizdžiais, būdingais visiems 8-ojo dešimtmečio pabaigoje debiutavusiems kompozitoriams "neoromantikams". Didelė teatro kompozitoriaus patirtis vėliau paskatino jį kurti ir režisuoti savo paties "dramas" - efektingas siurrealistines, makabriškai ironiškas instrumentinio teatro kompozicijas, sukėlusias ažiotažą 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Beveik visose savo kompozicijose Bartulis atsigręžia į pamėgtąją praeities muziką, cituodamas ir perprasmindamas ją paradoksaliuose nūdienos kontekstuose. Kartais "svetimos" muzikos Bartulio kūriniuose tiek daug, kad kompozitoriaus tapatybė, regis, ištirpsta jos gausybėje.
