Juliaus Aglinsko kūryba nėra suvaržyta akademinės muzikos klišių. Jis, kaip ir kiti jo kartos kompozitoriai, nejautę didžiųjų politinių perversmų, leidžiasi užvaldomas pliuralizmo ir individualizmo. Kompozitoriaus muzika nėra specialiai angažuota ar ieškanti idėjinio išsigryninimo. Nuo pat pirmųjų darbų jo kūrybai būdingas ir visai priešingas stilius – intuityvus, ir kiek artimas anglosaksiškoms muzikos tendencijoms. Kartu jo kūriniai dažnai dvelkia šalčiu ir vienatve. Tai melancholija, kaip estetinė emocija, neimplikuojanti pernelyg didelio suinteresuotumo. Tačiau gryniausios kompozitoriaus asmenybes kertelės atsiskleidžia kūriniuose, parašytuose su „feldmaniška“ meditacijos ir nostalgijos doze. Dažnai kartotėmis grįsti, atitrūkę nuo skaičiavimo – ritmas, tai tik šalutinis dalykas – jo kūriniai savaip išskleidžia teisingo ir neformalaus grožio ilgesį. Struktūriniai kūrinių elementai paklūsta arba būna palaužti realaus akustinio status quo, tačiau neišmainant jo į banalybes be koncepcijos.
Edvardas Šumila
