2006 ir 2007 metai Lietuvos muzikos industrijai tapo savotišku lūžio tašku ir naujo periodo pradžia. Visų pirma, 2006 m. liepą savo veiklą pradėjo Lietuvos muzikos eksporto biuras (Music Export Lithuania), siekiantis populiarinti įvairių stilių lietuvišką muziką užsienyje ir skatinti Lietuvos muzikos industrijos produkcijos eksportą. Netrukus ši institucija jau galėjo pasigirti keliais sėkmingais projektais. 2007 m. sausį startavo internetinis puslapis www.mxl.lt, patraukliai pristatantis lietuvių kompozitorius bei atlikėjus bei jų muziką. išleisti 4 diskai iš penkių leidinių serijos “Note Lithuania”, pateikiančios įdomiausius įvairių stilių (elektronika, pop/rock, džiazas, folkloras, šiuolaikinė muzika) pavyzdžius. Ne be to paties muzikos eksporto biuro pagalbos, Lietuvos muzikos industrijos pristatymas tarptautinėje muzikos mugėje MIDEM Kanuose (kur Lietuva dalyvavo jau trečius metus) buvo žymiai vientisesnis ir patrauklesnis (be to, buvo susitarta, kad Lietuvai ypač reikšmingais 2009 m. Lietuvos muzikos pristatymas mugėje bus daug platesnis).
Pagaliau, 2007 m. gegužės 24-25 dienomis Vilniuje vyko labai svarbus renginys, galbūt tapsiantis naujausios Lietuvos muzikos istorijos atskaitos tašku: Britų tarybos ir Lietuvos muzikos eksporto biuro surengta Baltijos muzikos industrijos konferencija (BMIC). Joje dalyvavo vieni žymesnių įvairių muzikos industrijos sričių ekspertai iš užsienio šalių ir Lietuvos bei kitų Baltijos šalių įrašų kompanijų atstovai, muzikos renginių organizatoriai, prodiuseriai ir atlikėjai. Pats konferencijos surengimo Vilniuje faktas liudija, kad Lietuvos muzikos scena, kaip savarankiška Baltijos šalių muzikinės pramonės dalis, pasiekė tam tikrą plėtros stadiją, kuri reikalauja detalesnės šiandieninių tendencijų ir perspektyvų apžvalgos.
Tačiau ar tokiai objektyviai ir kritinei refleksijai pasiruošę patys Lietuvos muzikos verslo atstovai (ne muzikos rinkos apžvalgininkai ir muzikos eksporto strategai)? Kalbant konkrečiai apie BMIC, vangus lietuvių muzikos verslininkų dalyvavimas konferencijos sesijose neleidžia užtikrintai teigti, kad dauguma jų suvokė renginį kaip aktualų Lietuvos situacijai ir potencialiai naudingą Lietuvos muzikos verslui. Entuziazmo stokos priežastis iš dalies atskleidė kai kurie diskusijose visgi nuskambėję lietuvių teiginiai, kurių esmę galima būtų apibendrinti taip: Lietuvos muzikos industrija vis dar yra tokiame raidos etape, kuriame trumpalaikių problemų sprendimas ir bazinių poreikių patenkinimas yra svarbesni už strateginių plėtros tikslų nustatymą. Kitais žodžiais, Lietuvos atstovų retorika akivaizdžiai skiriasi nuo jų kolegų užsieniečių. Nemaža jų dalis vis dar nelinkę atsisakyti senos nepilnavertiškumo mitologijos (rinka per maža, įrašų neperka, trūksta erdvių ir techninių galimybių gyviems pasirodymams), tuo tarpu britai, švedai ir kiti artimesni ar tolesni Europos kaimynai kalba apie inovacijas, ilgalaikes strategijas ir racionalius (tačiau kartu ir kūrybiškus) muzikos vadybos metodus. Pirmieji konstatuoja problemas, antrieji kalba apie jų sprendimo būdus.
Vis dėlto stebint šiandieninį Lietuvos muzikinį gyvenimą, kuriame jau netrūksta labai įdomių ir originalių reiškinių, atrodo, kad apie minėtas problemas Lietuvos muzikos atlikėjai, leidėjai ir vadybininkai kalba labiau iš inercijos, ir šita retorika nebūtinai atitinka šiandieninę realybę. Galimas dalykas, kad BMIC ‘07 kaip tik ir paskatins lietuvius pasekti savo užsienio kolegų pavyzdžiu ir, nepaisant visų vietinės situacijos sunkumų, užimti aktyvią, o ne gynybinę poziciją. Kai kurie Lietuvos muzikos verslo atstovai būtent tokią poziciją konferencijos metu jau pademonstravo, tačiau biblinis posakis “savam krašte pranašu nebūsi”, ko gero, galioja ir XXI amžiuje – galbūt užsienio kolegų pateiktos pamokos likusiai daugumai bus įtikinamesnės (jei bus atsikratyta vis dar gyvuojančio atmestino požiūrio į “vakariečių filosofavimą”). Juolab, kad šios pamokos buvo pateiktos kaip konkrečios idėjos, galinčios padėti Lietuvos muzikos industrijai tapti stipria, produktyvia ir pelninga.
Ar įrašų kompanijų laukia dinozaurų likimas?
Pasaulinėje muzikos industrijoje galima išskirti tris pagrindinius “subjektų” tipus: stambios įrašų kompanijos, nepriklausomos įrašų kompanijos ir atlikėjai, patys užsiimantys savo vadyba ir įrašų leidyba (o kartais ir platinimu). Kokie yra prognozuojami šių tipų raidos scenarijai?
Konferencijoje ne kartą buvo konstatuota, kad pirmasis tipas beveik nebeturi ateities, nors šiuo metu vis dar užima ganėtinai stiprias pozicijas. Gigantiškos, nelanksčios, vertikalią organizacinę struktūrą turinčios tarptautinės muzikos verslo korporacijos yra paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio reiškinys, neatitinkantis naujojo tūkstantmečio pradžios besikeičiančių kultūros ir verslo realijų. Kad neišmirtų kaip dinozaurai, jos turi evoliucionuoti į savotiškas “dideles nepriklausomas įrašų kompanijas”, atsisakyti daugelio funkcijų (pavyzdžiui, fizinių laikmenų gaminimo) ir patikėti jas kitoms muzikos verslo grandims, pačios susitelkdamos ties kūrybine, priežiūros ir administravimo funkcijomis. Tik tuomet jos galės operatyviau atsiliepti į dinamiškus muzikos rinkos pokyčius.
|
Ar atlikėjui šiandien reikalinga įrašų kompanija: Jaro Slavik (Warner
Music Austria), Toby Brundin (moderatorius, Britų taryba), Grandmaster
Gareth (Misty's Big Adventure), Erik Nielsen (Marillion) |
Reikėtų pabrėžti, kad Lietuvoje tokių stambių įrašų kompanijų nėra. Tarptautiniai gigantai (tokie, kaip EMI ar Warner) į Lietuvos rinką dar neįžengė, nors jau veikia kai kuriose kitose Rytų Europos šalyse. Bene visos vietinės įrašų kompanijos pagal veiklos mastą ir principus klasifikuotinos kaip nepriklausomos. Tačiau štai kur paradoksas: dauguma šių nepriklausomų Lietuvos įrašų kompanijų primena stambiąsias kompanijas vertikalia veiklos integracija, kai įrašų kompanija tampa prodiuseriniu centru, besirūpinančiu visu muzikos “gamybos” procesų spektru – nuo įrašymo iki fizinės leidybos, reklamos ir platinimo. Maksimaliai integruojant visas muzikos industrijos funkcijas vienoje kompanijoje, siekiama sumažinti išlaidas ir išspręsti mažai rinkai įprastą infrastruktūros trūkumą. Bet tokia integracija, nors ir leidžia sutaupyti finansinių resursų, reikalauja daugiau organizacinių resursų ir dėmesio koncentracijos į rutinines administracines procedūras, tad gali nukentėti įvairūs kūrybiniai ir strateginiai įrašų kompanijos veiklos aspektai. Tikėtina, kad tai prisideda prie jau minėto Lietuvos muzikos industrijos “netoliaregiškumo” fenomeno, todėl vertėtų kritiškai įvertinti tokios praktikos prasmingumą šiandieniniame kontekste.
Dar viena Lietuvos įrašų kompanijų problema – profesionalių įgūdžių stoka. Beveik visas Lietuvos įrašų kompanijas įkūrė muzikos entuziastai, patys atlikėjai, arba tiesiog verslūs žmonės, bet ne muzikos vadybininkai ar muzikos leidybos ekspertai. Kadangi kompleksinės muzikos vadybos studijų programos Lietuvoje dar tik formuojasi, muzikos verslas didžiąja dalimi labiau primena nesibaigiančius eksperimentus ir efektyvių praktikų paiešką, nei sistemingą veiklą. Tokiu atveju vargu ar lieka energijos, laiko ir kitų resursų strateginei plėtrai. Tokia situacija tarsi signalizuoja muzikos atlikėjams: jei patys vadybininkai ir leidėjai nėra profesionalai, kodėl nepabandžius rūpintis savo muzika patiems? Tad vis daugiau grupių nusprendžia perimti vadybą, leidybą ir platinimą į savo rankas, norėdamos užtikrinti tiek kūrybinę, tiek finansinę nepriklausomybę, o kartais ir apskritai galimybę išleisti savo “neformatinę” muziką. Lietuvoje jau yra ir grupių, įkuriančių nuosavas įrašų kompanijas (pavyzdžiui, Skamp ir jų “Tabami Records”), tačiau dažnai tenka girdėti, kad tokios kompanijos yra mažai pelningos. Kita vertus, tam, kad galėtų egzistuoti be stambesnių ir labiau patyrusių įrašų kompanijų paramos, jos turėtų ieškoti naujoviškų finansavimo ir rinkodaros būdų – pavyzdžiui, telkti albumų įrašymą paremti pasiruošusių gerbėjų bendruomenes ar išnaudoti skaitmeninio platinimo galimybes, kaip tai daroma užsienyje.
Kuo gyva gyvos muzikos scena?
Konferencijoje buvo akcentuota, kad muzikos įrašų pardavimai visame pasaulyje ženkliai mažėja, tuo tarpu gyva muzika yra populiari kaip niekad. Net paviršutiniškai peržvelgus Lietuvos gyvos muzikos scenos kelių pastarųjų metų evoliuciją, tampa aišku, kad šis procesas vyksta ir Lietuvoje. Padaugėjo ne tik gyvų koncertų, bet ir grupių, kurioms gyvi pasirodymai yra bene svarbiausia muzikinės veiklos sritis (be to reikalaujanti mažiau sąnaudų, nei įrašų leidyba). Atsiranda vis daugiau koncertinių agentūrų, tarp jų ir tokių, kurios pradeda atlikti muzikos skonio formuotojų vaidmenį.
|
Fusedmarc surengė stulbinantį pasirodymą
Baltijos muzikos industrijos konferencijoje |
Deja, ne taip sparčiai atsiranda naujos koncertinės erdvės, turinčios reikalingas technines ir akustines savybes. Yra nemažai visai miniatiūrinių vietų, beveik nepritaikytų aukštesnės techninės kokybės pasirodymams (dažniausiai tai kavinės ir nedideli klubai), yra ir keletas modernių pramogų kompleksų, tinkančių grandioziniams “pirmo ešelono” žvaigždžių koncertams. Trūksta scenų, tinkančių atlikėjams, mėgstantiems šiek tiek artimesnį kontaktą su publika, tačiau jau “išaugusiems” iš koncertų ankštose kavinėse. Kita vertus, nereikia pamiršti, kad infrastruktūra pati savaime dar nelemia gyvos muzikos įdomumo ir jos patyrimo unikalumo.
Vasarą scenomis gyvai muzikai neretai tampa Lietuvos miestų viešosios erdvės – čia vyksta įvairūs politikų ir verslininkų finansuojami nemokami renginiai, kuriuose koncertuoja ir populiarūs atlikėjai. Kol kas sunku pasakyti, kokią įtaką šie renginiai turi gyvos muzikos scenos raidai ir kokybei. Panašu, kad bent jau šiuo metu gerbėjai yra pasiruošę mokėti pinigus už mėgstamų atlikėjų koncertus klubuose, net jei šie pasirodo ir nemokamuose renginiuose. Galbūt lemia tas faktas, kad “normalių” koncertų atmosfera vis dėlto yra kitokia. Iš kitos pusės, pasirodymai nemokamuose renginiuose potencialiai gali pritraukti daugiau klausytojų į mokamus atlikėjų koncertus.
Europoje viena populiariausių terpių gyvai muzikai yra dideli vasaros festivaliai atvirame ore (pavyzdžiui, “Heineken Open’er” Lenkijoje ar “Sziget Festival” Vengrijoje), kuriuose pasirodo tarptautinės žvaigždės ir mažiau žinomos grupės. Lietuva šiais metais galėjo stebėti pirmą tokio renginio organizavimo bandymą savo teritorijoje. Negalima teigti, kad festivalis Be2gether, vykęs paskutinį rugpjūčio savaitgalį Norviliškių apylinkėse, buvo nesėkmingas, tačiau nemaža dalis apžvalgininkų teigė, kad jam trūko vientisumo ir muzikinio aktualumo. Be to, daugelio iš metų pradžioje anonsuotų garsiųjų vardų (“The Killers”, “Muse” ir t.t.) festivalio rengėjams visgi nepavyko prisivilioti, tad galima kalbėti ir apie viešųjų ryšių strategijos trūkumus. Tačiau reikia tikėtis, kad pirmas bandymas taps savotiškos grandininės reakcijos impulsu, ir po kelių metų Lietuva iš tikro turės gyvos muzikos festivalį, gerai žinomą bent jau regione.
Skaitmeninis platinimas: alternatyva mažos vietinės rinkos ribotumui?
Konferencijoje nuskambėjo nedviprasmiška prognozė, kad skaitmeninis įrašų platinimas interneto ir daugialypių mobiliųjų prietaisų pagalba yra muzikos verslo ateitis. Jau 2010 m. globalių skaitmeninių pardavimų apimtys gali susilyginti su šiuo metu sparčiai mažėjančiais fizinių laikmenų pardavimų skaičiais. Platinant muziką internetu, ženkliai mažėja geografinės padėties ir fizinės infrastruktūros svarba. Kol kas skaitmeninis platinimas dar negali pilnai kompensuoti fizinių pardavimų slūgimo, tačiau muzikos platinimo industrija negrįžtamai pasikeitė, ir naujajame tūkstantmetyje grupių žinomumą lemia nauji faktoriai – buvimas bendruomeniniuose portaluose MySpace, YouTube ir Last.fm bei nepriklausomas skaitmeninių įrašų platintojas.
Lietuvoje skaitmeninis muzikos įrašų platinimas dar lieka šiokia tokia “mokslinės fantastikos sritimi”. Dar nėra muzikos pirkimo internetu kultūros, o ir pačios įrašų kompanijos nėra pasiruošusios tokiai transformacijai. Visgi yra gerų pavyzdžių, kad elektroniniai pardavimai veikia, bent jau tam tikro pobūdžio muzikos rinkoje. Pavyzdžiui, vieno žymiausių Lietuvos elektroninės šokių muzikos leidybos ir renginių organizavimo kolektyvų RyRalio leidinių skaitmenines versijas jau kurį laiką sėkmingai platina daugelis populiarių diskžokėjams skirtų specializuotų muzikos pardavimo portalų (pavyzdžiui, Beatport.com). Konferencijoje Lietuvos ir Baltijos šalių įrašų kompanijoms, pasiruošusioms platinti savo produkciją skaitmeniniu būdu, buvo patarta sukoncentruoti internetinius pardavimus į du-tris kruopščiai atrinktus kanalus – pavyzdžiui, iTunes (didžiausią skaitmeninės muzikos platinimo sistemą) ir vieną ar du nepriklausomus portalus, tokius, kaip Bleep.com. Labai mažoms įrašų kompanijoms geriausia būtų bendradarbiauti su vienu iš tarpininkų (angl. aggregator), lengvinančiu patekimą į pardavimo portalų katalogus bei pardavimų apskaitą ir teikiančiu papildomas reklamines paslaugas.
Kaip rodo statistika, mobilių telefonų paplitimas Lietuvoje viršija 100%, ženkliai lenkdamas interneto ryšio paplitimą. Todėl nenuostabu, kad ypač didelė skaitmeninių muzikos pardavimų dalis tenka įvairioms su muzikiniu turiniu susijusioms papildomoms mobiliojo ryšio paslaugoms. Lietuvoje veikia keletas tokio turinio platintojų. Šiuolaikiniai mobilieji telefonai, faktiškai tapę beveik daugiafunkciniais ir daugialypiais prietaisais, leidžia platinti jau ne pavienes skaitmenines melodijas, o kompleksinius produktus į kurių sudėtį įeina ne tik garso, bet ir įvairių formatų grafiniai bei judančio vaizdo failai. Tokie produktai gali kompensuoti su skaitmeniniu platinimu susijusią riziką prarasti dalį kompleksiškos muzikos patirties, neatsiejamos nuo muzikos vartojimo fizinio platinimo eroje (įrašų apipavidalinimas, įpakavimas ir kiti specialūs elementai). Panašu, kad Lietuvos mobiliųjų paslaugų rinka juda šia kryptim, siūlydama vartotojams vis naujas paslaugas ir jų kombinacijas. Tam padeda ir spartėjantis bei populiarėjantis mobilus internetas.
Skaitmeninis platinimas reikalauja visai kitokios informacijos sklaidos logikos. Šiandieninis internetas vis labiau yra nebe centralizuotų informacijos kanalų terpė, o neprognozuojamai besiplečianti nepriklausomų ir asmeninių informacijos sklaidos priemonių (internetinių dienoraščių – blogų, diskusijų forumų ir kt.) visata. Augant nepasitikėjimui stambių informacinių kanalų skleidžiamoms žinioms, vis didesnį svorį įgauna paprastų interneto vartotojų tarpusavio rekomendacijos ir informacijos mainai, vykstantys minėtose atvirose informacijos sklaidos platformose. Šią situaciją gali sėkmingai išnaudoti grupės, norinčios ganėtinai nebrangiai ir greitai sukurti savo palaikymo bazę, nelaukdamos didžiosios žiniasklaidos dėmesio. Kai kurios muzikos scenos Lietuvoje (pavyzdžiui, elektroninės muzikos scena) internetą kaip informacinį kanalą naudoja jau pakankamai efektyviai, kitos, panašu, dar nepilnai suvokė jo teikiamias galimybes.
Prekių ženklų įgarsinimas
Puikiai suvokdami muzikos vietą šiandienos didmiesčių visuomenės gyvenime, stambūs prekių ženklai siekia susieti savo produktus su jaunatviška ir modernia vartojimo kultūra, kurioje muzika veikia kaip patrauklumo simbolis ir susitapatinimo katalizatorius. Šiandieniniai vartotojai vis lengviau “atkoduoja” tikrus reklamos motyvus ir jos naudojamus psichologinius mechanizmus, todėl reikia ieškoti būdų susieti prekių ženklus ir muziką neįkyriai ir išradingai, išvengiant atmetimo reakcijos. Pavyzdžiui, gerai veikia kokios nors žinomos kompanijos vardu pavadinti koncertiniai ir pramogų kompleksai (Lietuvoje tokio susiejimo pavyzdys yra “Siemens” ir “Utenos” pramogų arenos), dideli kasmetiniai festivaliai.
Lietuvoje populiariausia praktika yra kartu su greito vartojimo produktais (alumi ir kt.) prizų pavidalu dalinami muzikos rinkiniai. Panašius bendrus projektus ne kartą vykdė “Bomba Records” ar "Monako produkcija". Yra ir įdomesnių bendradarbiavimo būdų – pavyzdžiui, įvairių restoranų ir drabužių parduotuvių tinklų leidžiami šiuolaikinės klubinės muzikos rinkiniai, alkoholinių gėrimų gamintojų remiamos įspūdingų muzikos renginių serijos.
Kur esame ir kur eisime?
Prisiminus klasikinę Abrahamo Maslow poreikių piramidę, atrodo, kad Lietuvos muzikos verslas yra jau nebe žemiausioje pakopoje, t.y., industrijos “fiziologiniai” išgyvenimo poreikiai atrodo patenkinti, ji egzistuoja ir plečiasi. Vis dėlto verslas dar nepasiekė piramidės viršūnės, nes nemažai muzikos verslo atstovų daugiau galvoja apie labai konkrečias trumpalaikes “savo kiemo” problemas. BMIC ’07 galima bus paskelbti sėkminga iniciatyva, jei Lietuvos muzikos verslas po šio kontakto su užsienio partneriais perorientuos savo žvilgsnį į ilgalaikius plėtros klausimus ir novatoriškas kūrybines strategijas. Ne mažiau svarbu, kad Lietuvos muzikos industrija konsoliduotųsi ir koordinuotai siektų bendrų tikslų, nes tik taip ji galės matyti savo bendrą kontekstą ir pasiekti profesionalesnį lygį.
© Jurij Dobriakov
Lietuvos muzikos link Nr. 15
