"Dar niekad neturėjau tokio kūrybingo periodo. Atrodo, esu vedamas kažkurios jėgos, kuri diktuoja, ką turiu daryti, kokius instrumentus pasirinkti", - sako kompozitorius Vytautas Laurušas, kurio gausioje ir įvairioje pastarųjų kelerių metų kūryboje aptiksime ir koncertinių bei orkestrinių opusų (Maldų simfonija, Koncertai violončelei, klarnetui, balsui), ir įvairių kamerinių instrumentinių kūrinių. Kūrybinės energijos Laurušui nestigo net ir tuomet, kai kūrybai skirtą laiką dažnai "trumpindavo" įvairūs organizaciniai rūpesčiai. (Daugelį metų jis dirbo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro direktoriumi, Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininku, Lietuvos muzikos akademijos rektoriumi.) 6 dešimtmečio viduryje debiutavęs tuomet privalomos "sovietinio romantizmo" stilistikos kūriniais, pavyzdžiui, Dmitrijaus Šostakovičiaus itin palankiai vertintu romansų ciklu tenorui "Bangos", vėliau jis buvo vienas pirmųjų lietuvių kompozitorių, bandžiusių taikyti į koją su XX a. muzikos tendencijomis - dodekafonija, aleatorika ir lenkų muzikoje susiformavusia sonoristika. Tarp ryškiausiai to meto Laurušo stilių reprezentuojančių kūrinių galima išskirti poemą vyrų chorui "Nakties balsai" (1969), Sonatą smuikui solo (1977), Styginių kvartetą Nr.1 (1979), kantatą "Liepsnoja naktis" sopranui ir styginių kvartetui.
