Vytautas Laurušas (g.1930) 1956 metais baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos akademija) prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę. 1963-1975 m. Lietuvos akademinio operos ir baleto teatro direktorius, meno vadovas. 1971-1983 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas. 1983-1994 m. Lietuvos muzikos akademijos rektorius. Nuo 1994 m. Lietuvos muzikos akademijos Kompozicijos katedros profesorius, nuo 1996 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikos fondo pirmininkas. 1988 metais Maskvos sceninių muzikos kūrinių konkurse Vytautas Laurušas už operą "Paklydę paukščiai" buvo apdovanotas II premija, 1980 m. - Lietuvos valstybine premija. 2003 m. kompozitorius apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi bei Vyriausybės premija, 2005 m. jam paskirta Lietuvos nacionalinė premija. Vytauto Laurušo muzika atliekama įvairiuose festivaliuose ir kituose renginiuose Lietuvoje ir užsienyje, tokiuose kaip "Gaida" (1994, 1995, 1996, 1999, 2001, 2002, 2003, 2006, 2009), "Marių klavyrai" (autorinis koncertas, 1997), "Muzikuojame drauge" (autorinis koncertas, Bostonas, 1988), Lietuvių muzikos dienos Miunchene (1988), Edinburgo festivalis (1988), Karagandos festivalis (1989).
Vytauto Laurušo kūrybos kelyje galima išskirti tris laikotarpius. Pirmasis - 1956-1969 metai. Tai savarankiškos kūrybos pradžia, sekant įprastine to meto vėlyvojo romantizmo tradicija. Antrasis laikotarpis prasideda "Nakties balsais" (1969) ir galutinai įsitvirtina kartu su Sonata smuikui solo (1977). Šiam etapui, kuris tęsėsi keletą dešimtmečių, būdingas naujesnių muzikos technikų - dodekafonijos, aleatorikos, sonoristikos - panaudojimas. Trečiasis laikotarpis pradeda ryškėti paskutiniajame XX a. dešimtmetyje. Tai tarsi dviejų pirmųjų sintezė, nauju aspektu pažvelgus į muzikos tradiciją. Tačiau vienas bruožas sieja visų kūrybos periodų kūrinius - ekspresija, emocionalumas, kontrastai. Kompozitorius yra sakęs: "Kūryboje mane traukia dramatizmas, tragiškos kolizijos, aštrūs konfliktai". Ryškūs, kontrastingi kompozitoriaus kuriami muzikiniai pasauliai neretai tampa gana teatrališki, atrodo susiję su konkrečiais vaizdais bei išgyvenimais.
