Teatrai ir koncertų salės. Kokias įžvelgtume to, kas vyksta vienur ir kitur, paraleles? Ar muzikos interpretatorių vaidmuo jų subjektyvios vaizduotės drąsa, „bendraautoriškumo“ siekiais lygintinas su nūdienos režisierių kūrybinėmis aspiracijomis?
Jau maždaug pusė šimtmečio mus skiria nuo genialių Glenno Gouldo erezijų interpretuojant klavyrinę Bacho, Mozarto, Beethoveno muziką. Dar ir šiandien koncertų salėje neįsivaizduojama pagal šio pianisto traktuotę skambanti „Appassionata“. Beje, Gouldas tik įrašų studijoje priartėjo prie šitokių interpretatoriaus teisės į netramdomą subjektyvumą manifestų. Kaip į juos reaguotų Beethovenas? O juk Antono Čechovo dramų režisūrinės parafrazės nužygiavo dar gerokai toliau. Inscenizatoriaus vizija jose ir aktoriui, ir žiūrovui tampa svarbesnė už literatūrinį tekstą.
|
nuotrauka: Dmitrij Matvejev
|
Koncertų salėse ši tendencija nepalyginti nuosaikesnė. Laki kūrybingo interpretatoriaus vaizduotė dažniausiai integruojasi į ganėtinai stabilias klasikinio teksto perteikimo nuostatas, jų ribose atrasdama anaiptol nemenką komunikavimo su klausytoju įvairovę. O ieškant paralelių su dabarties teatru, jų daugiau aptiktume kai kuriose šiuolaikinės muzikos interpretacijose. Ir čia mums įspūdingai atsiveria violončelininko Mindaugo Bačkaus individualybė.
Susidomėti kompaktine plokštele Pas de deux mane paskatino vėlyvoji Liszto muzika. Jau tada, per koncertą Filharmonijoje, pagalvojau, kad Mindaugas su pianistu Daumantu Kirilausku iš jos kuria gyvą ir pašėlusiai sugestyvų garsų teatrą (o kūriniai lėti, meditatyvūs). Bemat prisiminiau ir 2006-aisiais Vilniaus rotušėje girdėtą Onutės Narbutaitės „Pas de deux“ (Mindaugas Bačkus, dainininkė Nora Petročenko) premjerą. Kruopščiai parengta interpretacija? Tikrai taip, tačiau tokį jos apibūdinimą į gerokai kitokį lygmenį kilsteli emocinga (nors ne „atlapaširdė“) režisuojančio Mindaugo vizija, jo kūrybinė galia. „Štai taip“!
Jau imdamas į rankas naująjį CD, su labai skirtingų autorių sukurtais duetais ir vis kitokiais instrumentais muzikuojančiais violončelininko partneriais, nujaučiau – tai Mindaugo Bačkaus „teatrinės miniatiūros“.
Prielaida pasitvirtino. Violončelininkui paklūstanti muzikavimo energetika skleidžiasi įspūdinga teksto artikuliavimo, slinkties ir dinamikos įvairove (adagio plotai, intensyvaus tempo srautai…). Pasitelkęs dešimt miniatiūrų, jis rodo – kaskart kitaip – netikėtą požiūrį į dueto prigimtį ir jo raiškos erdvę. Kas tai? Subjektyvi saviraiška ar iš pasišventimo muzikai kylanti kaitra? Manytina, jog čia vis tik pirmauja pasišventėlis, sugebąs kokybiškai keisti bei sutaurinti egocentriko indėlį, daryti jį pozityvų ir – jau kaip tokį – labai vertingą.
Pasitikėdamas kompozitoriais, Mindaugas intuityviai ir podraug įžvalgiai liečia šiam itin savitam „garsų teatrui“ palankiausius taškus, taip kurdamas drąsias, konceptualias duetų traktuotes. Jos neretai nuspalvinamos tirštais skambesių potėpiais, kreipiančiais klausytojo vaizduotę į vėlyvojo romantizmo ir ekspresionizmo „ginčytinas paribių valdas“.
Duetų seką pradedantis Jurgitos Mieželytės „Tiltas“ skaitovui ir violončelei – lyg Franzo Kafkos tekste išgirsta teatrališkumo kvintesencija. Čia ji primena „garsų spektaklio“ prologą, žadantį tolesnes muzikos ir teatro sąsajų apraiškas. Po jo nuskambantis Arvydo Malcio „Horizontas vertikalėje“ (šio dueto parneriu tampa klarnetas) gal ir pačiam autoriui netikėtai darosi palankus apmąstant „Tilto“ dramą, taigi – vykdant „prologo“ pažadą. Į Narbutaitės „Pas de deux“ įsiklausant aiškėja, kaip autorė, labai subjektyviai atsiliepdama tradicijai, žengia į giliuosius dvasinės būties sluoksnius, kur jos laukia ir novatoriško kūrinio idėja, ir jo potekstės. Joepas Straesseris „režisuojantį“ instrumentą gretina su tenorine išilgine fleita, keturias kompozicijos „Duplum“ padalas įvardydamas kaip partnerių sutarimo paieškos pakopas. Violos da gamba ir violončelės duetu („Gailestingumo altorius“) Algirdas Martinaitis kontempliuoja Vilniaus šventosios Faustinos Kowalskos dienoraščio mintis. Čia nutuokiamos pradinės situacijos, išeities taškai, klausytojo asociacijų lauką kryptingai veikiantys raiškūs muzikos gestai. Viskas logiškai jungiasi, visur juntama priežastingumų ir pasekmių seka, rodanti giminystę su tuo, kas jau buvo. Su kitu pagrindinio personažo partneriu – kontrabosu – scenon po martinaitiškų šventumo apmąstymų kiek netikėtai įžengia Karlo Heinzo Wahreno renesanso šokių vizijos. Michailo Bronnerio „Svajonių sodas“ į prieblandą panyrančiu „epilogu“ (šioje „prologo“ nuotaikų priešybėje šalia violončelės girdime akordeoną) užbaigia įspūdingą garsų spektaklį.
Taigi šis CD suvoktinas lyg gerai apmąstytos dramaturgijos kamerinis teatras, teikiantis dingsčių pagalvoti apie interpretatoriaus vaidmenį sukuriant muzikos šventę, įtraukiant klausytoją į garsų realybės nuotykius.
© Edmundas Gedgaudas
Lietuvos muzikos link Nr. 16
Mindaugas Bačkus. Pas de deux. Netikėčiausi duetai su violončele
1. Jurgita Mieželytė. Tiltas 2. Arvydas Malcys. Horizontas vertikalėje 3. Onutė Narbutaitė. Pas de deux 4. Joep Straesser. Duplum 5. Algirdas Martinaitis. Gailestingumo altorius 6.–9. Karl Heinz Wahren. Toskanos mergelių naktiniai šokiai Florencijos soduose klestint inkvizicijai 10. Mikhail Bronner. Svajonių sodas
Mindaugas Bačkus – violončelė (1–10), Vladas Bagdonas – skaitovas (1), Roger Arve Vigulf – klarnetas (2), Nora Petročenko – mecosopranas (3), Lucia Mense – tenorinė išilginė fleita (4), Darius Stabinskas – viola da gamba (5), Danielis Rubinas – kontrabosas (6–9), Raimondas Sviackevičius – akordeonas (10)
Domus Artis, DA–002, 2007
Kontaktams:
office@classicalmusic.lt
